Pastaraisiais metais vis dažniau susimąstau, kodėl Vilniuje menkai prigijo bendruomeninio ar bendradarbiavimo meno formatas, tačiau Kaune jo praktikos veši. Mano prielaida tokia, kad ten beveik nėra aktyvių šiuolaikinio meno erdvių, kurios „užimtų“ vietos menininkus ir auditorijas. Drauge su Julijonu Urbonu, Jekaterina Lavrinec ir Evelina Šimkute dalyvaujant diskusijoje „Menininko laisvė bendradarbystėse: nuo kaimynų iki inžinierių“ Kauno menininkų namuose ir lankantis Šilainių soduose, ši prielaida tik stiprėjo. Kviečiu ir jus įsitraukti į diskusiją apie tai su viena aktyvių tokių projektų iniciatorių menininke Evelina Šimkute.

Vytautas Michelkevičius: Gal pradėkime pokalbį nuo tavo kaip menininkės, kuratorės, fasilitatorės (ar kaip dar kitaip įvardytum) tikslų ir to, kiek jie sutampa su bendruomenės tikslais. Kaip apibūdintum savo veiklą ir kokius diskursus ji užkabintų: meno, ekologijos, socialinio bendradarbiavimo, urbanistikos? Ar galėtum pateikti keletą raktažodžių, kurie apibrėžtų jūsų / tavo interesus ir veiklas?

Evelina Šimkutė: Esu šilainiškė menininkė. Kiti apibrėžimai kyla iš kitos, (iš šalies žiūrint) tiesiogiai su menininko darbu nesusijusios veiklos, bandant į(si)vardyti aiškiai apibrėžiamą rolę konkrečiame projekte, ir ne visuomet būna pačios įvardyti. Kuratorė, meno vadovė, kūrybos prodiuserė, aktyvistė, socialinė praktikė (artist in social practice), mediatorė, šiemet sužinojau naują terminą – tyrėja per veiksmą (action researcher), ir daug kitų. Galbūt trūksta terminų ir apibrėžimų lietuvių kalboje, o gal veiklų įvairialypiškumas reikalauja kelių žodžių, priklausomai nuo konteksto. Šiuo metu profesionalaus meno kontekste vartoju terminą „kūrybiškos vietokūros praktikė“ (creative placemaking practitioner).

Santykis tarp vietos ir žmogaus yra svarbus, kaip svarbus ir ilgalaikis, tęstinis procesas, kūrybiškumas. Esu bendruomenės dalis (šiuo atveju bendruomenė – tai žmonių grupė, kurios nariai patys pasirenka būti grupės dalimi, kuriuos kažkas vienija (bendras tikslas, interesas ir pan.) ir kurie susitinka ir bendrauja daugiau nei vieną kartą per metus), ir mano veiklos kyla iš šio subjektyvaus santykio su ja. Kuo toliau, tuo intensyviau dirbu su tarpdisciplininėmis komandomis – priklausomai nuo projekto tikslų įtraukiant kultūros paveldo, urbanistikos, aplinkotyros, tvarumo, daržininkystės ir kitus specialistus bei vietos ekspertus, bendruomenės narius ir vietos bei tarptautinius kūrėjus. O bendras tikslas formuojasi atsakius į klausimą – ar mums tai rūpi ir kodėl?

Kauno tvirtovės VIII fortas, 2019 m. pavasaris. Nuotrauka: Lietuva360

VM: Kadangi buvome susitikę jau keletą kartų, norisi pakviesti tave pasidalinti patirtimis su platesne publika šiek tiek kitokioje nei tavo projekto dalyvių ar palaikančiųjų auditorijoje. Iki šiol ryškiai prisimenu tavo vestą pasivaikščiojimą VIII forto kalvomis ir spalvų bei kvapų gausą tą saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną. Nors iki tol buvau nemažai girdėjęs apie tavo iniciatyvas, tik apsilankęs Šilainių soduose supratau jų prasmę ir esmę.

Kaip žinia, dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai (participatory and community-based art projects) iš kitų išsiskiria tuo, kad juos suprasti dažnai gali tik dalyvavęs pats. Retai kada dokumentacija pajėgi užčiuopti jų esmę, nes vaizdai atrodo gan paviršutiniški, kartais net banalūs ar naivūs. Kaip jūs sprendžiate komunikacijos iššūkius su profesionalia (meno) auditorija? Kaip išsaugote ir perteikiate vykdytų projektų esmę?

EŠ: Kaip ir nemažai kitų meno sričių, pvz., teatrą ar performansą, socialines meno praktikas (socially engaged art practice – dar vienas pavadinimas) išties geriausia patirti gyvai. Projekto dalyvis (žiūrovas / lankytojas, bendrakūrėjas – priklausomai nuo situacijos) dažnai turi galimybę aktyviai veikti ir pakreipti projekto eigą. Žiūrint dokumentuotą medžiagą, šios galimybės nelieka, kaip ir galimybės bendrauti, jausti aplinką visais pojūčiais bei ją keisti.

Kad ir kaip būtų, projektų metu stengiuosi naudoti visas įmanomas komunikacijos formas, kurias leidžia resursai ir kurios neprieštarauja projekto etikai. Tai gali būti gyvos videotransliacijos, montuoti videoklipai, fotografijos, menininkų bei dalyvių užrašai, sukurti objektai / artefaktai, straipsniai, susitikimai, ekskursijos, pristatymai, interviu, sklaida socialinėse medijose, internetinėse svetainėse ir kita. 2016 ir 2017 metų pabaigoje buvo organizuotos parodos Kauno senamiesčio galerijose – „Kabinete“ ir VDU galerijoje 101. Pagrindinis tikslas buvo pristatyti tų metų projekto veiklas profesionaliai meno auditorijai ir pradėti pokalbį iš jų kylančiomis temomis (tam organizuotos diskusijos). Pastaraisiais metais parodų surengti nepavyko, bet vis daugiau profesionalios meno auditorijos atvyksta iki Šilainių.

Norėtųsi, jog projekto proceso dokumentavimas ir sklaida prisidėtų ir prie kitų tikslų: demistifikuotų kūrybos procesą, įkvėptų ir padrąsintų kitus dirbti šioje srityje ir provokuotų konstruktyvią kritiką, nes tik taip galime tobulėti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Ne paslaptis, kad dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai turi „taikomojo meno“ etiketę ir yra skeptiškai vertinami „grynųjų“ menų atstovų. Išties, skirtis tarp meno, aktyvizmo ir pilietiškumo yra labai slidi.

EŠ: Kalbant apie skepticizmą ir vertinimą, Lietuvoje šiuo metu bendruomeninio meno kontekste daug visko vyksta, ir nesu tikra, ar turime viešai išdiskutuotus apibrėžimus, kas yra ir kas nėra bendruomeninis menas ar procesas, jau nekalbant apie vertinimo kriterijus. Manau, dabar puikus metas menotyrininkams ir meno kritikams tyrinėti šią sritį. Neapsiribojant Lietuva – pasaulyje pilna prasmingų, įkvepiančių ir, deja, labai blogų pavyzdžių. Labai norėtųsi konstruktyvaus dialogo šiomis temomis įtraukiant visas suinteresuotas grupes.

Normalu, kad ne visiems kūrėjams priimtinas socialinės praktikos procesas. Tokių projektų tikslai, priemonės ir eiga skiriasi nuo kitų meno sričių. Trumpai tariant, klausimai, ką darome, kodėl, kaip ir su kuo tai darome, kiek tai gali užtrukti ir kada žinome, jog pasisekė tai padaryti, – skiriasi.

VM: „Ekologija“ šiandien dažnai yra nuvertėjusi sąvoka dėl perdėto jos vartojimo ir, žinoma, greenwashing (žaliaplovos, plg. su smegenplova) įsigalėjimo kapitalistinės logikos vedamame pasaulyje. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų projektus per Deleuzeʼo ir Guattari trilypę ekologijos sampratą (1989), kuri be aplinkosaugos apima ir socialinius santykius bei žmogaus subjektyvumo klausimą. Jūsų pagrindinis dėmesys, regis, skirtas žmonių santykiams ir jais grįstoms bendruomenėms. Kaip galėtum apibūdinti šių santykių ekologiją? Kaip jie vystosi tiek kasdienybėje, tiek konfliktuose su kitomis bendruomenėmis (pvz., forto paveldo saugotojų)?

 EŠ: Veikiame ekosistemoje, šiuo atveju – Šilainių mikrorajone, kuriame visi elementai yra susiję: daugiabučiai, paveldo objektai, draustiniai, augalai, gyvūnai, paukščiai, įvairaus amžiaus ir įgūdžių žmonės, verslai, mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos, priešgaisrinė tarnyba… ir t. t. Veiklose, priklausomai nuo resursų, bandau surasti konstruktyvų santykį su kuo daugiau iš šių elementų bei juos jungti. Bandau ieškoti daugiau bendrų interesų ir veiklos krypčių. Pastebiu, kad dažnai nesuvokiame, kokie svarbūs ir vertingi vienas kitam esame. Netgi tie santykiai, kurie kelia iššūkių, gali išjudinti svarbius procesus.

2018 metai buvo intensyvūs tiek man, tiek Šilainių miesto sodininkų bendruomenei, su kuria šiuo metu dirbu VIII forto teritorijoje. Čia situacija buvo egzistenciškai krizinė (miesto sodams priešiškų žmonių vandalizmas, padeginėjimai, žodinis smurtas ir t. t.), ir nors psichologinius padarinius bendruomenė jaus dar ilgai, vertybės ir pagrindinis tikslas tapo aiškūs – vietos ir bendruomenės išsaugojimas žmogaus, gamtos ir paveldo darnoje. Tai, manau, geriausiai apibūdina šių santykių ekologiją. Nėra atskirų elementų – žmogus, gamta, paveldas – yra visuma, ir nėra kito būdo, tik dirbti kartu. Per metus atsiskleidė, kas svarbu, rūpestis paveldu ir gamta, susidarė nemaža žmonių grupė, kuri anksčiau buvo nematoma. Buvo rastas dialogas su keliomis viešojo sektoriaus suinteresuotomis šalimis ir žengti pirmi žingsniai šiuolaikiškos, tvarios VIII forto vizijos link.

Apmaudu, tačiau „žaliaplovos“ daug ir jos tik daugės. Bet kiekvienas galime pasitikrinti paklausdami savęs – kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios, tvarios aplinkos ir visuomenės vystymosi?

VM: Man taip pat įdomu, kaip veikia socialiai angažuotų praktikų importas iš Vakarų, kur jos turi ne vieną dešimtmetį savos istorijos ir teorijos. Pati esi studijavusi Londone, Šančių bendruomenėje vienas iš aktyvistų yra menininkas ir kuratorius Eddas Carrolis, atsivežęs daug patirties iš Airijos. Kaip pavyksta Kaune pritaikyti teorijas ir praktikas iš kitų kontekstų? Kaip jas išbandote, adaptuojate, „išverčiate“? Ar dar daro įtaką prieš kelis dešimtmečius pasibaigęs sovietmetis, sukompromitavęs tokias sąvokas kaip kolaboracija, bendruomenė, kolektyvinis sodas ir kolektyvinis turtas?

EŠ: Kontekstas kiekvienoje vietoje bus kitoks, tad ir forma skirsis. Bandymas kažką atkartoti kitoje vietoje ar kitu laiku gali sukelti visiškai priešingą reakciją – tereikia pakeisti miestą ar rajoną, jau nekalbant apie šalį. Išlieka metodas: įsigilinimas į vietą ir žmones, jautrumas jiems, neskubėjimas (taking time – metus, dvejus, penkerius ar daugiau), įkvėpimas, fasilitavimas, įgalinimas, pokyčio siekimas… Aplinkiniams gali būti keista, bet ilgainiui tampa natūralu. Žinoma, sovietmetis nepadeda, tik dar labiau prailgina procesus, nes komunikuoti reikia kelis kartus intensyviau ir išsamiau. Džiugina, jog sutinku daug žmonių, kurie patys suvokia ir įvardija savo „sienas“ (cituoju projekto dalyvę), kurios anksčiau buvo svarbios norint apsaugoti save bei savo artimuosius, bet dabar trukdo matyti plačiau, dalyvauti ir kurti. Ir socialiai angažuotos praktikos yra vienas iš būdų šias „sienas“ judinti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Man atrodo, savo mąstymu tu linksti prie emocijų ir santykių ekologijos. Turbūt jūsų situacijoje kuratorius virsta moderatoriumi ir bendrininku, o kviestiniai menininkai – bendražygiais? Gal galėtum papasakoti apie grupės dinamiką Šilainių soduose?

EŠ: Pastaraisiais metais bandžiau kiek atskirti skirtingus projektus – „Šilainiai Project“ ir „Šilainių sodai“, bet nelabai sekėsi, nes šiemet bemaž visos veiklos vyko vienoje vietoje – Kauno VIII forte. Kartu su partneriais turime bendrą tikslą – pritaikyti forto teritoriją visuomenės reikmėms ir užtikrinti, kad jis visuomet liks istoriniu parku kultūrai, gamtai ir bendruomenės daržininkystei. Čia vis dažniau būnu mediatorė tarp skirtingų suinteresuotųjų šalių, gilinuosi į Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslus, vertėmis grįstą bendruomenės vystymą (asset based community development) ir tvarius veiklos modelius.

Kuratorinėje veikloje stengiuosi pastebėti organišką kūrėjų santykį su vieta bei čia gyvenančiais žmonėmis ir projekto ilgalaikiais tikslais. Pavyzdžiui, šią vasarą Šilainiuose mėnesį rezidavo menininkė Elizabeth Hudson. Praeitų metų vasarą ji lankėsi Šilainiuose ir pradėjo vystyti projektą apie bendras erdves ir bites. Tą mėnesį Šilainių soduose vyko įvairios veiklos, pritraukusios šia tema besidominčius vietos žmones, kurie galbūt niekada neužklystų į sodus. Mano tikslas išlieka burti bendruomenę ir kartu vystyti teritoriją, o menininkė dirbo prie konkrečios temos, įnešdama savą perspektyvą, žinias bei smalsumą. Šio proceso metu visi prisijungusieji (taip pat ir menininkė) mokėmės kartu, žvelgėme į Šilainius iš bitės perspektyvos…

Vienas iš mano prisiminimų apie projektą:

O mėnesio pabaigoje, ypatingai lietingą popietę, giedojome sutartines vienintelėje sodų pašiūrėje, tada vienas dalyvis pradėjo skaityti savo a. a. motinos eiles apie bites. Ji taip pat žiūrėdavo bites, nors buvo tai labai seniai… Šie tekstai niekuomet dar nebuvo skaityti viešai ir tai labai jautru… Kaimynė pradeda raikyti šviežiai iškeptą medaus pyragą ir įpila savo tėvelio gamybos midaus. Mažas butelaitis, tėvelio jau seniai nebėra, bet tai juk ypatinga proga prisiminti, pabūnant kartu. Tokios progos, rodos, dar nebuvo. Vis dar lynoja, bet žmonių rodos daugiau. Vaikai išbando kaimynės atneštus muzikos instrumentus. Tęsiasi pokalbiai dalijantis prisiminimais apie sodus ir artimuosius, kurie laikė bites. Siūloma pagalba darbams, sutariame, jog pašiūrėlė labai tinka akustiniams vakarams ir jog norime susitikti vėl...

Grupės dinamika nuolat keičiasi, nes tai nesustojantis, atviras procesas. Tęstinumas labai svarbus, pagarba bei aiškiai artikuliuotos vertybės ir bendras tikslas. Čia pirmiausia esi žmogus, palaikai žmogiškąjį ryšį, o po to jau visa kita.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Esu keliuose tekstuose konceptualizavęs „žaliojo kubo“ sąvoką, kurią pagrindžiau savo kuravimo praktikomis VDA Nidos meno kolonijoje ir aplink ją. Trumpai, „žaliasis kubas“ remiasi „baltojo kubo“ sąvokos perdirbimu, nes jis padeda suvokti, kaip pasikeičia meninės praktikos joms atsidūrus kitokioje – gamtinėje – aplinkoje. Čia jau nebėra saugios ir „neutralios“ aplinkos – balto interjero, kuris leidžia susikoncentruoti į patį kūrinį, nekreipiant dėmesio į kontekstą. Priešingai, „žaliojo kubo“ atveju kontekstas yra toks stiprus, kad meno kūrinys ir meninė praktika arba yra jo praryjama, arba tiesiog turi įsilieti į bendrą konteksto ekosistemą. Kaip jūsų atveju kontekstas veikia menines praktikas ir kokių iššūkių jis kelia menininkams? Turbūt dauguma jų būna pasiruošę atsisakyti ekspozicinės (buvimo centre) pozicijos ir įsilieja į konteksto ekosistemą? (Daugiau apie „žaliąjį kubą“ žr. https://www.academia.edu/38484214/Rooted_and_Slow_Institutions_Reside_in_Remote_Places.)

EŠ: Čia menininkas, pradėdamas galvoti apie projektą, pirmiausia gilinasi į kontekstą. Tuomet nebelieka ką „praryti“, nes kūrinys jau idėjos stadijoje yra darnoje su aplinka. Antraip greitai įvyktų atmetimo reakcija. Taip pat vis dažniau „kūrinys“ yra procesas, kurio pabaigos nesistengiama numatyti. Apibrėžiamas laikas, darbo metodas, pradiniai elementai ir leidžiamasi pirmyn, pasiruošus jautriai reaguoti į besikeičiančią situaciją, leidžiant prisijungiantiems žmonėms, atrastoms erdvėms ir naujai informacijai keisti proceso kryptį. Būna labai intensyvu, ypač jei numatytas trumpas laikas, kad ir vienas mėnuo, kaip buvo su šių metų rezidentei Elizabeth Hudson. Iš menininko tai reikalauja susitelkimo, disciplinos ir psichologinės stiprybės. O iššūkių kyla visuomet, bet juos nesunku suvaldyti, jei pačioje pradžioje aiškiai įvardijami lūkesčiai.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Man įdomu, kaip tu suvoki tvarumą, kuris šiandienėje patirčių ekonomikoje (experience economy) yra gana komplikuota sąvoka, nes visi nori kuo daugiau naujų ir skirtingų patirčių. Tuo tarpu tvarią bendruomenę turi ilgai auginti ir ja rūpintis, kad jos ekosistema išliktų stabili, sveika ir pajėgi. Kitaip sakant, rezultatai ateina gana lėtai, lyginant su kitokio tipo (meno) produkcijos projektais. Turbūt per renginius taip pat nelengva paversti žiūrovus dalyviais ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta? Juk žymiai lengviau būti nesuinteresuotam smalsuoliui nei atsidavusiam bendruomenininkui?

EŠ: Šios sąvokos įvairialypių reikšmių aš vis dar mokausi ir prie to labai prisideda tvarumo praktikė Rūta Lukošiūnaitė, su kuria darbuojamės Šilainių sodų projekte. Bet jau dabar aišku, jog tai – ne tik naujų išteklių ne(be)vartojimas.

Mes norime, jog mūsų patirtys būtų tikros, gilios ir prasmingos. Tam reikia skirti laiko. Ir tai glaudžiai susiję su psichologine sveikata. Kultūra ir bendruomenė yra šių patirčių epicentre. Džiaugiuosi, jog sutinku vis daugiau žmonių, kurie apie tai kalba garsiai. Kartais, pavargę nuo greičio, klausiame: o kas iš to? Kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios aplinkos ir visuomenės vystymosi? Tuomet natūraliai linkstame link tvarių, ilgalaikių procesų. Taip, tokie projektai išsitęsia laike. Įvertinti save galima po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Tuomet susiduriame su iššūkiu, kaip palaikyti procesą, todėl labai svarbu įvardyti ir „švęsti“ trumpalaikius tikslus, kurie veda ilgalaikio tikslo link.

Renginių tikslas nėra žiūrovą „paversti“ dalyviu, bet greičiau sukurti erdvę, kur visi jaustųsi patogiai ir galėtų pasirinkti dalyvavimo būdą, o jų pasirinkimas būtų gerbiamas. Tik tada, kai pats matai prasmę, žiūrovai pasirenka labiau įsitraukti. Tokių žmonių būna nedaug, bet ne skaičiai svarbiausia. Proceso atvirumas ir lankstumas padeda atiduoti projekto veiklų „vairą“ tiems, kuriems jis yra skirtas, tuomet projektas priklauso nebe tau – ir tai yra tvaru.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Pabaigoje gal galėtum atskleisti 2020 metų planus? Kokius projektus planuojate, ką dar norėtumėte išbandyti? Šiaip ar taip susikaupė nemažai patirties, kuria remdamiesi jau galite išskirti tendencijas ir siekius jau ne vieniems, o gal ir trejiems ar penkeriems metams.

EŠ: Ateinančius pora metų tęsis veiklos Kauno VIII forte. Kartu su Egidijumi Bagdonu („Kauno tvirtovės parkas“) ir kraštovaizdžio architekte Agne Dailidaite (studija „Bauland“) dalyvausime projekte „Actors of Urban Change“, giliau tirsime vietos biologinę įvairovę ir dirbsime su suinteresuotomis šalimis formuojant ilgalaikę forto viziją. Semsimės patirties iš sėkmingiausių pavyzdžių bendruomenės paveldo ir miesto daržininkystės srityse, toliau naudosime kūrybiškos vietokūros ir kitus metodus. Procesas nebus lengvas ar trumpas, tačiau gali tapti karinio paveldo pritaikymo visuomenės reikmėms pavyzdžiu Lietuvoje.

Kartu su Rūta Lukošiūnaite tęsime Šilainių sodų projekto vystymą, kurdami bendruomenės daržą. Toliau bus vykdomi pilotiniai edukaciniai užsiėmimai: edukatoriais taps bendruomenės nariai, kaip kad šiemet tapo 83 metų amžiaus Genutė Berešnevičienė, sodininkė ir vaistinių žolelių ekspertė. Kartu vystysime socialinio verslo modelį. Tvarumas juk apima ir finansinius aspektus.

Turime planų bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto aplinkotyros mokslininkais, gilintis į savo aplinkos pažinimą ir su kolegomis iš Norvegijos kurti įtraukų spektaklį. Šiems dviem projektams ieškome finansavimo.

Vienintelė nekomercinės kultūros ir susitikimo erdvė Šilainiuose visais metų laikais – Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys – kitais metais planuoja persikelti į naujas patalpas. Nors šiek tiek neramu, ar nauja vieta bus pritaikyta bibliotekos reikmėms ir išaugusiems lankytojų srautams, čia planuojame toliau organizuoti tarptautinių meno rezidencijų renginius ir bendruomenės susitikimus.

Manau, per ateinančius penkerius metus mano darbas vis daugiau kryps į mus supančios aplinkos, infrastruktūros, ilgalaikiškumo temas ir procesus. Toliau bus vystomos visiems prieinamos kultūros veiklos. Skatinamas gyventojų į(si)galinimas daryti pokytį savo aplinkai, veiklos, skatinančios bendravimą tarp skirtingų kartų bei darančios ilgalaikį pozityvų poveikį fizinei ir psichinei sveikatai. Šiuos tikslus įgyvendinti padėtų Šilainių bendruomeninės kultūros centras, kuris suteiktų vietą kūrybiškumui, edukacijai ir prasmingam laisvalaikiui, nepriklausomai nuo tavo išsilavinimo, amžiaus ar finansinės padėties. Kol kas šias veiklas partnerių pagalba vykdome sezono metu atvirose erdvėse, bet būtų šaunu ateityje rasti ilgalaikius namus.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Ričardas Rickevičius

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Shota Kotake