Šilainiai Project Press Release (LT)

ŠILAINIAI PROJECT PRANEŠIMAS SPAUDAI

2020 Birželio 5 d.

Silainiai Project 2020_06_05 – PDF versija

 

Kontaktai

Projekto vadovė Evelina Šimkutė

tel.: 8-621-56879

silainiai@outlook.com

www.silainiaiproject.com

 

Kas knibžda Šilainių džiunglėse? 

#silainiurusiuralis

 

Jau penktus metus skaičiuojanti Kauno iniciatyva “Šilainiai Project” šiemet kviečia pasivaikščioti po Šilainių mikrorajoną ir geriau pažinti mus supančios aplinkos gamtą. Kokie gyvūnai, paukščiai ir augalai auga šiame rajone ir kokias netikėtas rūšis galime rasti čia pat esančioje VIII forto teritorijoje?

VIII fortas kauniečiams tapo istoriniu parku, kuriame vasaros metu vyksta kultūriniai renginiai, bendruomenės daržuose pluša senjorai ir šilainiškiai džiaugiasi unikalia gamta. Naudojantis nemokama mobiliąja programėle iNaturalist (www.inaturalist.org), visą vasarą, iki pat rugsėjo pirmos dienos kviečiame čia atrasti ir fotografuoti įvairias augalų ir gyvūnų rūšis.

Birželio 6 d. 13 val.* VIII forte vyks susitikimas su gamtininku Tomu Pociumi, kurio metu sužinosime apie šios unikalios vietos biologinę įvairovę.

Rudenį bus išleistas VIII Forto biologinės įvairovės žemėlapis. Daugiausia rūšių VIII forto teritorijoje per vasarą radusieji dalyviai bus apdovanoti partnerių prizais.

 

*Renginio data gali keistis, priklausimai nuo oro sąlygų. Naujausia informacija Facebook reginyje: https://www.facebook.com/events/1016587205387414/

 

Silainiu_rusiu_ralis_00Varnėnas Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

 

Projekto partneriai

VšĮ Kauno Tvirtovės Parkas

Asociacijos “Kauno Tvirtovė” VIII forto įgula

 

Projekto sklaidos partneriai

Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys

Kauno miesto muziejus, Kauno pilies padalinys

Kauno fotografijos galerija

 

Rėmėjai

Šilainiai Project 2020 veiklas dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba ir “Actors of Urban Change” programa.

 

Silainiu_rusiu_ralis_01Takelis Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

 

“Kauno tvirtovėje įsitvirtina gamta – natūralu, kaip ir nebenaudojamose šimtametėse pilyse ir tvirtovėse visame pasaulyje. Biologinė įvairovė įtvirtintuose kraštovaizdžiuose – taip apibūdinčiau šias Šilainių džiungles. Anuomet, prieš Pirmąjį pasaulinį karą visa teritorija tarp VIII ir IX fortų (dabar tai – Šilainiai) buvo tvirtovės esplanados ribose – vadinasi, karui priartėjus turėjo būti tuščia teritorija. Tiesa, kelias, jungiantis fortus, buvo apsodintas tuopomis, o fortų prieigos – dygliuotomis gudobelėmis, kurios specialiai tvirtovės apželdinimo planuose turėjo atlikti svarbų – natūralios kliūties vaidmenį. Atsitraukiant susprogdinti VIII forto šaudmenų sandėliai, dalis forto paskendo. Drėgmė ir tamsūs požemiai pradėjo traukti šikšnosparnius. O gynybiniuose grioviuose užsikimšusiuose drenažiniuose grioviuose puiki vieta veistis tritonams. Tiesa, gamtinė forto įvairovė turi ir invazinių ir pavojingų augalų – Sosnovskio barščių, tačiau stengiamės juos naikinti, kasmet vyksta įnirtinga kova, vaduojanti fortą nuo jų.”

Egidijus Bagdonas, VšĮ Kauno Tvirtovės Parkas

 

Rūšių ralis Kauno mikrorajone

“Šilainiai Project” vadovė Evelina Šimkutė: Rūšių ralis – kuomet per apibrėžtą laiką siekiama surasti ir atpažinti daugiau daugiau rūšių augalų, gyvūnų ir grybų – jau ne vienerius metus vyksta įvairiuose Lietuvos regioniniuose parkuose. Kuo šis renginys svarbus ir ar kas nors panašaus kada vyko miesto teritorijoje?

Gamtininkas Tomas Pocius: Rūšių ralis – kasmetinė gamtininkų iniciatyva, kai profesionalių Lietuvos biologų ir gamtos mėgėjų komandos varžosi, kas per mažiau nei parą ras daugiau rūšių tam tikroje teritorijoje. Taip žaidimu ištiriama vietovės biologinė įvairovė. Žinoma toks rūšių ralis visada vyksta gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose, tikrai ne miestuose. Tačiau vasaros pradžioje su Šilainių bendruomene atliksime eksperimentą – su apylinkės gyventojais surengsime mažą rūšių ralį VIII forto parke ir taip ištirsime čia gyvenančias rūšis.

Lietuvoje rūšių ieškojimo žaidimai miestuose dar yra neįprasti, bet pasaulyje tai nėra naujovė. Pavyzdžiui, kiekvienais metais didžiausi pasaulio miestai varžosi www.inaturalist.org organizuojamame miestų gamtos iššūkyje, kurio tikslas toks pat – savo mieste per tam tikrą laiką užfiksuoti kuo daugiau rūšių. Taip miestų gyventojai pradeda labiau vertinti biologinę įvairovę savo aplinkoje. Tikimės, kad Kauno gyventojai į savo miestų parkus pradės žiūrėti kitomis akimis ir imsis veiklos, kuri dar labiau skatins naudingų rūšių gausėjimą.

EŠ: Šilainiai, kaip gyvenamasis rajonas, ne visiems asocijuojasi su gamta, tačiau iNaturalist programėlėje jau pažymėta nemažai rūšių. Ką jau pavyko rasti? Ką galime tikėtis pastebėti ateityje?

TP: Nėra vietos pasaulyje, kurioje nebūtų gyvosios gamtos. Net ir dideliuose miestuose knibžda įvairiausių organizmų. Žinoma, jie kitokie nei miškuose ar laukinėse pievose. Vyrauja taip vadinamos sinantropinės rūšys – tai organizmai, kuriems žmonių veikla yra naudinga. Pavyzdžiui, jei ne žmonės, langinės kregždės Lietuvoje nerastų, kur sukti lizdus.

Šilainių bendruomenė dar tik visai neseniai susipažino su gamtos pažinimo programėle iNaturalist, bet jau aktyviai ją naudoją savo parko rūšių tyrinėjimui. Tarp atrastų organizmų žinoma vyrauja miestuose įprastos sinantropinės rūšys, tačiau į programėlę įkelti ir keli labiau stebinantys radiniai – pavyzdžiui tritonai ir į raudonąją knygą įrašyti šikšnosparniai. Tikiu, kad pavyks atrasti ir dar ką nors ypatingo.

Net ir tokioje mažoje teritorijoje gyvena tūkstančiai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. O kiek iš jų pavyks parke pastebėti ir atpažinti – priklausys nuo bendruomenės įsitraukimo į šią veiklą.

EŠ: Kauno VIII fortas turi unikalią “ekosistemą” – tai ir istorinis paveldas ir kultūra, bendruomenė, o kuo ši vieta svarbi gamtiniu požiūriu?

TP: Kauno fortų požemiai –  ne tik istorinė, bet ir gamtinė vertybė. Juose yra saugomos unikalios šikšnosparnių žiemojimo buveinės. Tikiuosi šis projektas ne tik skatins domėtis, kas gyvena kaimynystėje, bet ir atkreips visuomenės dėmesį į ekologines problemas, su kuriomis susiduria šikšnosparniai ir kiti nykstantys miestuose apsigyvenę organizmai. Kauno gyventojams svarbu žinoti, kada požemiuose lankytis yra leidžiama, o kada griežtai draudžiama.

: Gamtos stebėjimas pradedantiesiems – kaip pasiruošti? į ką atkreipti dėmesį? 

TP: Stebėti gamtą gali kiekvienas ir tam daug pasiruošimo nereikia. Svarbiausia elgtis saugiai ir atsakingai.

Miesto teritorijose dažnai plinta įvairios invazinės rūšys, kurios kenkia vietinei Lietuvos gamtai, bet taip pat gali padaryti žalos ir žmogui. Pavyzdžiui VIII forto teritorijoje pastebėtas Sosnovskio barštis labai pavojingas sveikatai, nes jo sultys, patekusios ant odos, gali sukelti stiprius nudegimus. Taigi tyrinėjant gamtą, nesvarbu mieste ar miške, geriausia rankomis nepažįstamų augalų neliesti. Taip nenukentėsite patys ir netyčia nesunaikinsite retų rūšių. Taip pat raginu nekelti bereikalingo streso gyvūnams juos imant į rankas. Ypač jautrūs yra ropliai ir varliagyviai.

O visiems gamtos pažinimu besidomintiems žmonėms siūlau neišeiti iš namų be išmanaus telefono su programėle iNaturalist. Ji gerokai palengvins gamtoje rastų organizmų atpažinimą. Nereikės vartyti storų knygų ar ilgai naršyti internete, kad sužinotumėte, kokį paukštį, vabzdį ar augalą pastebėjote. Į iNaturalist įkeltas organizmų nuotraukas pamato Lietuvos bei viso pasaulio gamtininkai ir greitai padeda atpažinti radinius.

Silainiu_rusiu_ralis_02Varnėnas Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

Article in Artnews.lt

Tvari bendrystė ir bendradarbystė Kaune: pokalbis apie „Šilainių sodus“ su Evelina Šimkute

2020 m. sausio 10 d., Penktadienis

Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius

Pastaraisiais metais vis dažniau susimąstau, kodėl Vilniuje menkai prigijo bendruomeninio ar bendradarbiavimo meno formatas, tačiau Kaune jo praktikos veši. Mano prielaida tokia, kad ten beveik nėra aktyvių šiuolaikinio meno erdvių, kurios „užimtų“ vietos menininkus ir auditorijas. Drauge su Julijonu Urbonu, Jekaterina Lavrinec ir Evelina Šimkute dalyvaujant diskusijoje „Menininko laisvė bendradarbystėse: nuo kaimynų iki inžinierių“ Kauno menininkų namuose ir lankantis Šilainių soduose, ši prielaida tik stiprėjo. Kviečiu ir jus įsitraukti į diskusiją apie tai su viena aktyvių tokių projektų iniciatorių menininke Evelina Šimkute.

Vytautas Michelkevičius: Gal pradėkime pokalbį nuo tavo kaip menininkės, kuratorės, fasilitatorės (ar kaip dar kitaip įvardytum) tikslų ir to, kiek jie sutampa su bendruomenės tikslais. Kaip apibūdintum savo veiklą ir kokius diskursus ji užkabintų: meno, ekologijos, socialinio bendradarbiavimo, urbanistikos? Ar galėtum pateikti keletą raktažodžių, kurie apibrėžtų jūsų / tavo interesus ir veiklas?

Evelina Šimkutė: Esu šilainiškė menininkė. Kiti apibrėžimai kyla iš kitos, (iš šalies žiūrint) tiesiogiai su menininko darbu nesusijusios veiklos, bandant į(si)vardyti aiškiai apibrėžiamą rolę konkrečiame projekte, ir ne visuomet būna pačios įvardyti. Kuratorė, meno vadovė, kūrybos prodiuserė, aktyvistė, socialinė praktikė (artist in social practice), mediatorė, šiemet sužinojau naują terminą – tyrėja per veiksmą (action researcher), ir daug kitų. Galbūt trūksta terminų ir apibrėžimų lietuvių kalboje, o gal veiklų įvairialypiškumas reikalauja kelių žodžių, priklausomai nuo konteksto. Šiuo metu profesionalaus meno kontekste vartoju terminą „kūrybiškos vietokūros praktikė“ (creative placemaking practitioner).

Santykis tarp vietos ir žmogaus yra svarbus, kaip svarbus ir ilgalaikis, tęstinis procesas, kūrybiškumas. Esu bendruomenės dalis (šiuo atveju bendruomenė – tai žmonių grupė, kurios nariai patys pasirenka būti grupės dalimi, kuriuos kažkas vienija (bendras tikslas, interesas ir pan.) ir kurie susitinka ir bendrauja daugiau nei vieną kartą per metus), ir mano veiklos kyla iš šio subjektyvaus santykio su ja. Kuo toliau, tuo intensyviau dirbu su tarpdisciplininėmis komandomis – priklausomai nuo projekto tikslų įtraukiant kultūros paveldo, urbanistikos, aplinkotyros, tvarumo, daržininkystės ir kitus specialistus bei vietos ekspertus, bendruomenės narius ir vietos bei tarptautinius kūrėjus. O bendras tikslas formuojasi atsakius į klausimą – ar mums tai rūpi ir kodėl?

Kauno tvirtovės VIII fortas, 2019 m. pavasaris. Nuotrauka: Lietuva360

VM: Kadangi buvome susitikę jau keletą kartų, norisi pakviesti tave pasidalinti patirtimis su platesne publika šiek tiek kitokioje nei tavo projekto dalyvių ar palaikančiųjų auditorijoje. Iki šiol ryškiai prisimenu tavo vestą pasivaikščiojimą VIII forto kalvomis ir spalvų bei kvapų gausą tą saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną. Nors iki tol buvau nemažai girdėjęs apie tavo iniciatyvas, tik apsilankęs Šilainių soduose supratau jų prasmę ir esmę.

Kaip žinia, dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai (participatory and community-based art projects) iš kitų išsiskiria tuo, kad juos suprasti dažnai gali tik dalyvavęs pats. Retai kada dokumentacija pajėgi užčiuopti jų esmę, nes vaizdai atrodo gan paviršutiniški, kartais net banalūs ar naivūs. Kaip jūs sprendžiate komunikacijos iššūkius su profesionalia (meno) auditorija? Kaip išsaugote ir perteikiate vykdytų projektų esmę?

EŠ: Kaip ir nemažai kitų meno sričių, pvz., teatrą ar performansą, socialines meno praktikas (socially engaged art practice – dar vienas pavadinimas) išties geriausia patirti gyvai. Projekto dalyvis (žiūrovas / lankytojas, bendrakūrėjas – priklausomai nuo situacijos) dažnai turi galimybę aktyviai veikti ir pakreipti projekto eigą. Žiūrint dokumentuotą medžiagą, šios galimybės nelieka, kaip ir galimybės bendrauti, jausti aplinką visais pojūčiais bei ją keisti.

Kad ir kaip būtų, projektų metu stengiuosi naudoti visas įmanomas komunikacijos formas, kurias leidžia resursai ir kurios neprieštarauja projekto etikai. Tai gali būti gyvos videotransliacijos, montuoti videoklipai, fotografijos, menininkų bei dalyvių užrašai, sukurti objektai / artefaktai, straipsniai, susitikimai, ekskursijos, pristatymai, interviu, sklaida socialinėse medijose, internetinėse svetainėse ir kita. 2016 ir 2017 metų pabaigoje buvo organizuotos parodos Kauno senamiesčio galerijose – „Kabinete“ ir VDU galerijoje 101. Pagrindinis tikslas buvo pristatyti tų metų projekto veiklas profesionaliai meno auditorijai ir pradėti pokalbį iš jų kylančiomis temomis (tam organizuotos diskusijos). Pastaraisiais metais parodų surengti nepavyko, bet vis daugiau profesionalios meno auditorijos atvyksta iki Šilainių.

Norėtųsi, jog projekto proceso dokumentavimas ir sklaida prisidėtų ir prie kitų tikslų: demistifikuotų kūrybos procesą, įkvėptų ir padrąsintų kitus dirbti šioje srityje ir provokuotų konstruktyvią kritiką, nes tik taip galime tobulėti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Ne paslaptis, kad dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai turi „taikomojo meno“ etiketę ir yra skeptiškai vertinami „grynųjų“ menų atstovų. Išties, skirtis tarp meno, aktyvizmo ir pilietiškumo yra labai slidi.

EŠ: Kalbant apie skepticizmą ir vertinimą, Lietuvoje šiuo metu bendruomeninio meno kontekste daug visko vyksta, ir nesu tikra, ar turime viešai išdiskutuotus apibrėžimus, kas yra ir kas nėra bendruomeninis menas ar procesas, jau nekalbant apie vertinimo kriterijus. Manau, dabar puikus metas menotyrininkams ir meno kritikams tyrinėti šią sritį. Neapsiribojant Lietuva – pasaulyje pilna prasmingų, įkvepiančių ir, deja, labai blogų pavyzdžių. Labai norėtųsi konstruktyvaus dialogo šiomis temomis įtraukiant visas suinteresuotas grupes.

Normalu, kad ne visiems kūrėjams priimtinas socialinės praktikos procesas. Tokių projektų tikslai, priemonės ir eiga skiriasi nuo kitų meno sričių. Trumpai tariant, klausimai, ką darome, kodėl, kaip ir su kuo tai darome, kiek tai gali užtrukti ir kada žinome, jog pasisekė tai padaryti, – skiriasi.

VM: „Ekologija“ šiandien dažnai yra nuvertėjusi sąvoka dėl perdėto jos vartojimo ir, žinoma, greenwashing (žaliaplovos, plg. su smegenplova) įsigalėjimo kapitalistinės logikos vedamame pasaulyje. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų projektus per Deleuzeʼo ir Guattari trilypę ekologijos sampratą (1989), kuri be aplinkosaugos apima ir socialinius santykius bei žmogaus subjektyvumo klausimą. Jūsų pagrindinis dėmesys, regis, skirtas žmonių santykiams ir jais grįstoms bendruomenėms. Kaip galėtum apibūdinti šių santykių ekologiją? Kaip jie vystosi tiek kasdienybėje, tiek konfliktuose su kitomis bendruomenėmis (pvz., forto paveldo saugotojų)?

 EŠ: Veikiame ekosistemoje, šiuo atveju – Šilainių mikrorajone, kuriame visi elementai yra susiję: daugiabučiai, paveldo objektai, draustiniai, augalai, gyvūnai, paukščiai, įvairaus amžiaus ir įgūdžių žmonės, verslai, mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos, priešgaisrinė tarnyba… ir t. t. Veiklose, priklausomai nuo resursų, bandau surasti konstruktyvų santykį su kuo daugiau iš šių elementų bei juos jungti. Bandau ieškoti daugiau bendrų interesų ir veiklos krypčių. Pastebiu, kad dažnai nesuvokiame, kokie svarbūs ir vertingi vienas kitam esame. Netgi tie santykiai, kurie kelia iššūkių, gali išjudinti svarbius procesus.

2018 metai buvo intensyvūs tiek man, tiek Šilainių miesto sodininkų bendruomenei, su kuria šiuo metu dirbu VIII forto teritorijoje. Čia situacija buvo egzistenciškai krizinė (miesto sodams priešiškų žmonių vandalizmas, padeginėjimai, žodinis smurtas ir t. t.), ir nors psichologinius padarinius bendruomenė jaus dar ilgai, vertybės ir pagrindinis tikslas tapo aiškūs – vietos ir bendruomenės išsaugojimas žmogaus, gamtos ir paveldo darnoje. Tai, manau, geriausiai apibūdina šių santykių ekologiją. Nėra atskirų elementų – žmogus, gamta, paveldas – yra visuma, ir nėra kito būdo, tik dirbti kartu. Per metus atsiskleidė, kas svarbu, rūpestis paveldu ir gamta, susidarė nemaža žmonių grupė, kuri anksčiau buvo nematoma. Buvo rastas dialogas su keliomis viešojo sektoriaus suinteresuotomis šalimis ir žengti pirmi žingsniai šiuolaikiškos, tvarios VIII forto vizijos link.

Apmaudu, tačiau „žaliaplovos“ daug ir jos tik daugės. Bet kiekvienas galime pasitikrinti paklausdami savęs – kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios, tvarios aplinkos ir visuomenės vystymosi?

VM: Man taip pat įdomu, kaip veikia socialiai angažuotų praktikų importas iš Vakarų, kur jos turi ne vieną dešimtmetį savos istorijos ir teorijos. Pati esi studijavusi Londone, Šančių bendruomenėje vienas iš aktyvistų yra menininkas ir kuratorius Eddas Carrolis, atsivežęs daug patirties iš Airijos. Kaip pavyksta Kaune pritaikyti teorijas ir praktikas iš kitų kontekstų? Kaip jas išbandote, adaptuojate, „išverčiate“? Ar dar daro įtaką prieš kelis dešimtmečius pasibaigęs sovietmetis, sukompromitavęs tokias sąvokas kaip kolaboracija, bendruomenė, kolektyvinis sodas ir kolektyvinis turtas?

EŠ: Kontekstas kiekvienoje vietoje bus kitoks, tad ir forma skirsis. Bandymas kažką atkartoti kitoje vietoje ar kitu laiku gali sukelti visiškai priešingą reakciją – tereikia pakeisti miestą ar rajoną, jau nekalbant apie šalį. Išlieka metodas: įsigilinimas į vietą ir žmones, jautrumas jiems, neskubėjimas (taking time – metus, dvejus, penkerius ar daugiau), įkvėpimas, fasilitavimas, įgalinimas, pokyčio siekimas… Aplinkiniams gali būti keista, bet ilgainiui tampa natūralu. Žinoma, sovietmetis nepadeda, tik dar labiau prailgina procesus, nes komunikuoti reikia kelis kartus intensyviau ir išsamiau. Džiugina, jog sutinku daug žmonių, kurie patys suvokia ir įvardija savo „sienas“ (cituoju projekto dalyvę), kurios anksčiau buvo svarbios norint apsaugoti save bei savo artimuosius, bet dabar trukdo matyti plačiau, dalyvauti ir kurti. Ir socialiai angažuotos praktikos yra vienas iš būdų šias „sienas“ judinti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Man atrodo, savo mąstymu tu linksti prie emocijų ir santykių ekologijos. Turbūt jūsų situacijoje kuratorius virsta moderatoriumi ir bendrininku, o kviestiniai menininkai – bendražygiais? Gal galėtum papasakoti apie grupės dinamiką Šilainių soduose?

EŠ: Pastaraisiais metais bandžiau kiek atskirti skirtingus projektus – „Šilainiai Project“ ir „Šilainių sodai“, bet nelabai sekėsi, nes šiemet bemaž visos veiklos vyko vienoje vietoje – Kauno VIII forte. Kartu su partneriais turime bendrą tikslą – pritaikyti forto teritoriją visuomenės reikmėms ir užtikrinti, kad jis visuomet liks istoriniu parku kultūrai, gamtai ir bendruomenės daržininkystei. Čia vis dažniau būnu mediatorė tarp skirtingų suinteresuotųjų šalių, gilinuosi į Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslus, vertėmis grįstą bendruomenės vystymą (asset based community development) ir tvarius veiklos modelius.

Kuratorinėje veikloje stengiuosi pastebėti organišką kūrėjų santykį su vieta bei čia gyvenančiais žmonėmis ir projekto ilgalaikiais tikslais. Pavyzdžiui, šią vasarą Šilainiuose mėnesį rezidavo menininkė Elizabeth Hudson. Praeitų metų vasarą ji lankėsi Šilainiuose ir pradėjo vystyti projektą apie bendras erdves ir bites. Tą mėnesį Šilainių soduose vyko įvairios veiklos, pritraukusios šia tema besidominčius vietos žmones, kurie galbūt niekada neužklystų į sodus. Mano tikslas išlieka burti bendruomenę ir kartu vystyti teritoriją, o menininkė dirbo prie konkrečios temos, įnešdama savą perspektyvą, žinias bei smalsumą. Šio proceso metu visi prisijungusieji (taip pat ir menininkė) mokėmės kartu, žvelgėme į Šilainius iš bitės perspektyvos…

Vienas iš mano prisiminimų apie projektą:

O mėnesio pabaigoje, ypatingai lietingą popietę, giedojome sutartines vienintelėje sodų pašiūrėje, tada vienas dalyvis pradėjo skaityti savo a. a. motinos eiles apie bites. Ji taip pat žiūrėdavo bites, nors buvo tai labai seniai… Šie tekstai niekuomet dar nebuvo skaityti viešai ir tai labai jautru… Kaimynė pradeda raikyti šviežiai iškeptą medaus pyragą ir įpila savo tėvelio gamybos midaus. Mažas butelaitis, tėvelio jau seniai nebėra, bet tai juk ypatinga proga prisiminti, pabūnant kartu. Tokios progos, rodos, dar nebuvo. Vis dar lynoja, bet žmonių rodos daugiau. Vaikai išbando kaimynės atneštus muzikos instrumentus. Tęsiasi pokalbiai dalijantis prisiminimais apie sodus ir artimuosius, kurie laikė bites. Siūloma pagalba darbams, sutariame, jog pašiūrėlė labai tinka akustiniams vakarams ir jog norime susitikti vėl...

Grupės dinamika nuolat keičiasi, nes tai nesustojantis, atviras procesas. Tęstinumas labai svarbus, pagarba bei aiškiai artikuliuotos vertybės ir bendras tikslas. Čia pirmiausia esi žmogus, palaikai žmogiškąjį ryšį, o po to jau visa kita.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Esu keliuose tekstuose konceptualizavęs „žaliojo kubo“ sąvoką, kurią pagrindžiau savo kuravimo praktikomis VDA Nidos meno kolonijoje ir aplink ją. Trumpai, „žaliasis kubas“ remiasi „baltojo kubo“ sąvokos perdirbimu, nes jis padeda suvokti, kaip pasikeičia meninės praktikos joms atsidūrus kitokioje – gamtinėje – aplinkoje. Čia jau nebėra saugios ir „neutralios“ aplinkos – balto interjero, kuris leidžia susikoncentruoti į patį kūrinį, nekreipiant dėmesio į kontekstą. Priešingai, „žaliojo kubo“ atveju kontekstas yra toks stiprus, kad meno kūrinys ir meninė praktika arba yra jo praryjama, arba tiesiog turi įsilieti į bendrą konteksto ekosistemą. Kaip jūsų atveju kontekstas veikia menines praktikas ir kokių iššūkių jis kelia menininkams? Turbūt dauguma jų būna pasiruošę atsisakyti ekspozicinės (buvimo centre) pozicijos ir įsilieja į konteksto ekosistemą? (Daugiau apie „žaliąjį kubą“ žr. https://www.academia.edu/38484214/Rooted_and_Slow_Institutions_Reside_in_Remote_Places.)

EŠ: Čia menininkas, pradėdamas galvoti apie projektą, pirmiausia gilinasi į kontekstą. Tuomet nebelieka ką „praryti“, nes kūrinys jau idėjos stadijoje yra darnoje su aplinka. Antraip greitai įvyktų atmetimo reakcija. Taip pat vis dažniau „kūrinys“ yra procesas, kurio pabaigos nesistengiama numatyti. Apibrėžiamas laikas, darbo metodas, pradiniai elementai ir leidžiamasi pirmyn, pasiruošus jautriai reaguoti į besikeičiančią situaciją, leidžiant prisijungiantiems žmonėms, atrastoms erdvėms ir naujai informacijai keisti proceso kryptį. Būna labai intensyvu, ypač jei numatytas trumpas laikas, kad ir vienas mėnuo, kaip buvo su šių metų rezidentei Elizabeth Hudson. Iš menininko tai reikalauja susitelkimo, disciplinos ir psichologinės stiprybės. O iššūkių kyla visuomet, bet juos nesunku suvaldyti, jei pačioje pradžioje aiškiai įvardijami lūkesčiai.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Man įdomu, kaip tu suvoki tvarumą, kuris šiandienėje patirčių ekonomikoje (experience economy) yra gana komplikuota sąvoka, nes visi nori kuo daugiau naujų ir skirtingų patirčių. Tuo tarpu tvarią bendruomenę turi ilgai auginti ir ja rūpintis, kad jos ekosistema išliktų stabili, sveika ir pajėgi. Kitaip sakant, rezultatai ateina gana lėtai, lyginant su kitokio tipo (meno) produkcijos projektais. Turbūt per renginius taip pat nelengva paversti žiūrovus dalyviais ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta? Juk žymiai lengviau būti nesuinteresuotam smalsuoliui nei atsidavusiam bendruomenininkui?

EŠ: Šios sąvokos įvairialypių reikšmių aš vis dar mokausi ir prie to labai prisideda tvarumo praktikė Rūta Lukošiūnaitė, su kuria darbuojamės Šilainių sodų projekte. Bet jau dabar aišku, jog tai – ne tik naujų išteklių ne(be)vartojimas.

Mes norime, jog mūsų patirtys būtų tikros, gilios ir prasmingos. Tam reikia skirti laiko. Ir tai glaudžiai susiję su psichologine sveikata. Kultūra ir bendruomenė yra šių patirčių epicentre. Džiaugiuosi, jog sutinku vis daugiau žmonių, kurie apie tai kalba garsiai. Kartais, pavargę nuo greičio, klausiame: o kas iš to? Kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios aplinkos ir visuomenės vystymosi? Tuomet natūraliai linkstame link tvarių, ilgalaikių procesų. Taip, tokie projektai išsitęsia laike. Įvertinti save galima po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Tuomet susiduriame su iššūkiu, kaip palaikyti procesą, todėl labai svarbu įvardyti ir „švęsti“ trumpalaikius tikslus, kurie veda ilgalaikio tikslo link.

Renginių tikslas nėra žiūrovą „paversti“ dalyviu, bet greičiau sukurti erdvę, kur visi jaustųsi patogiai ir galėtų pasirinkti dalyvavimo būdą, o jų pasirinkimas būtų gerbiamas. Tik tada, kai pats matai prasmę, žiūrovai pasirenka labiau įsitraukti. Tokių žmonių būna nedaug, bet ne skaičiai svarbiausia. Proceso atvirumas ir lankstumas padeda atiduoti projekto veiklų „vairą“ tiems, kuriems jis yra skirtas, tuomet projektas priklauso nebe tau – ir tai yra tvaru.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Pabaigoje gal galėtum atskleisti 2020 metų planus? Kokius projektus planuojate, ką dar norėtumėte išbandyti? Šiaip ar taip susikaupė nemažai patirties, kuria remdamiesi jau galite išskirti tendencijas ir siekius jau ne vieniems, o gal ir trejiems ar penkeriems metams.

EŠ: Ateinančius pora metų tęsis veiklos Kauno VIII forte. Kartu su Egidijumi Bagdonu („Kauno tvirtovės parkas“) ir kraštovaizdžio architekte Agne Dailidaite (studija „Bauland“) dalyvausime projekte „Actors of Urban Change“, giliau tirsime vietos biologinę įvairovę ir dirbsime su suinteresuotomis šalimis formuojant ilgalaikę forto viziją. Semsimės patirties iš sėkmingiausių pavyzdžių bendruomenės paveldo ir miesto daržininkystės srityse, toliau naudosime kūrybiškos vietokūros ir kitus metodus. Procesas nebus lengvas ar trumpas, tačiau gali tapti karinio paveldo pritaikymo visuomenės reikmėms pavyzdžiu Lietuvoje.

Kartu su Rūta Lukošiūnaite tęsime Šilainių sodų projekto vystymą, kurdami bendruomenės daržą. Toliau bus vykdomi pilotiniai edukaciniai užsiėmimai: edukatoriais taps bendruomenės nariai, kaip kad šiemet tapo 83 metų amžiaus Genutė Berešnevičienė, sodininkė ir vaistinių žolelių ekspertė. Kartu vystysime socialinio verslo modelį. Tvarumas juk apima ir finansinius aspektus.

Turime planų bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto aplinkotyros mokslininkais, gilintis į savo aplinkos pažinimą ir su kolegomis iš Norvegijos kurti įtraukų spektaklį. Šiems dviem projektams ieškome finansavimo.

Vienintelė nekomercinės kultūros ir susitikimo erdvė Šilainiuose visais metų laikais – Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys – kitais metais planuoja persikelti į naujas patalpas. Nors šiek tiek neramu, ar nauja vieta bus pritaikyta bibliotekos reikmėms ir išaugusiems lankytojų srautams, čia planuojame toliau organizuoti tarptautinių meno rezidencijų renginius ir bendruomenės susitikimus.

Manau, per ateinančius penkerius metus mano darbas vis daugiau kryps į mus supančios aplinkos, infrastruktūros, ilgalaikiškumo temas ir procesus. Toliau bus vystomos visiems prieinamos kultūros veiklos. Skatinamas gyventojų į(si)galinimas daryti pokytį savo aplinkai, veiklos, skatinančios bendravimą tarp skirtingų kartų bei darančios ilgalaikį pozityvų poveikį fizinei ir psichinei sveikatai. Šiuos tikslus įgyvendinti padėtų Šilainių bendruomeninės kultūros centras, kuris suteiktų vietą kūrybiškumui, edukacijai ir prasmingam laisvalaikiui, nepriklausomai nuo tavo išsilavinimo, amžiaus ar finansinės padėties. Kol kas šias veiklas partnerių pagalba vykdome sezono metu atvirose erdvėse, bet būtų šaunu ateityje rasti ilgalaikius namus.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Ričardas Rickevičius

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Shota Kotake

Šilainiai Urban Gardens

For the past year I have been working with Šilainiai urban gardeners community, aiming to save and develop urban gardens in Kaunas Fort no. 8. It is a start of a long, hard journey, however this year brought some positive change and respect to senior gardeners, who have been growing food in the neighbourhood for a very long time.

This is a video from this summer events in Šilainiai Urban Gardens at Kaunas Fort no. 8 (middle part in English).

Some of Lithuanian press covering the garden developments:

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1012370/kaunieciai-sumane-kaip-gyvenant-mieste-tureti-savo-darza

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/is-emigracijos-sugrizusi-kauniete-puoseleja-silainiu-sodus-kaimas-mieste-kodel-gi-ne-1038-1167414

https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/miesto-sodai-silainiuose-daugiau-nei-paciu-uzauginti-ridikeliai-920665

https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/londona-iskeite-i-silainius-ir-svajoja-apie-zemes-lopineli-salia-senjoru-darzu-884654

 

Interview ‘Need an Architect’

Few weeks ago I spoke about creative placemaking on ‘Žinių radijas’ radio station programme ‘Reikia architekto’ (‘Need an Architect’). You may hear the full recording here: (In Lithuanian)

http://www.ziniuradijas.lt/embed/78854

Daugiabučio kiemas – mano kiemas
08.24 Ketvirtadienis 14:35
Rūta Leitanaitė

XX amžiaus antroje pusėje Lietuvos miestus užpildę daugiabučių rajonai šiandien sulaukia daug priekaištų: dėl nuobodžios architektūros, pasenusio išplanavimo ir taip toliau. Tačiau, palyginus su daugeliu naujos statybos gyvenamųjų rajonų, šie senieji turi nenuginčijamą privalumą – didelius bendrus kiemus, kurie buvo planuojami kaip žalios zonos gyventojų laisvalaikiui.

Deja, šiandien šie kiemai yra daugiau gyventojų konfliktų, negu bendravimo erdvės. Vieni čia nori ramiai ilsėtis, kiti – triukšmingai žaisti, treti – vedžioti augintinius, dauguma – tiesiog saugiai ir patogiai palikti savo automobilį. Galų gale daugiabučio kiemas tampa neprižiūrima erdve, kurioje niekas pernelyg neužsibūna. Ką daryti, kad sovietmečiu statytų daugiabučių kiemai taptų gyvomis, kaimynus buriančiomis erdvėmis, laidoje kalbėsimės su architektu Vytautu Buinevičiumi ir menininke Evelina Šimkute.

The European Capital of Culture 2022 – Kaunas!

Kaunas2022

Image: judges visiting Šilainiai Project last month. Artwork by local artists Lukas Šiupsinskas (sculpture) and Tadas Šimkus (drawings).

Kaunas has been declared the European Capital of Culture for 2022. 

At this point I would very much like to thank the most resilient, hardworking home team, my creative colleagues and everyone who supported Šilainiai Project through it’s first couple of years. It has been a surreal experience and I cannot wait to start this new chapter for the project.

Next five years the activities in Šilainiai will continue and expand into other neighborhoods. I am very pleased that Šilainiai Project was one of the inspirations for ‘Fluxus Labs’ that are part of Kaunas 2022 programme.

“The Fluxus Lab, involving both local inhabitants and international cultural workers, are state of the art of creative participatory neighbourhood development.” – The Selection Panel’s report Final report, available: https://ec.europa.eu/programmes/creative-europe/sites/creative-europe/files/ecoc-2022-lithuania-selection-report_en.pdf

This is a huge challenge and an immense opportunity, that can only be achieved by working together. So let’s start a conversation: https://www.facebook.com/FluxusLabs/

 

ARTICLE IN ESTONIAN URBANISTS´ REVIEW U

KAUNAS – PRESERVING, REDEFINING, REVIVING LITHUANIA’S FORMER CAPITAL

by WILL MAWHOOD

Rethinking a neglected sleeping district
with Evelina Šimkutė

Playground by Evelina Simkute, 2012

Playground by Evelina Simkute, 2012

Much like all other large cities in the Baltics, Kaunas was very different at the start of the Soviet occupation from at the end. Soviet planning moulded, reshaped and greatly expanded the city, and their parting legacy to the city was the sprawling residential district of Šilainiai. Constructed in the ‘80s on a hill remote from the city centre overlooking the River Neris, its towers provide a home for over 70,000 people. The district, like many Soviet-era projects elsewhere, is often dismissed and demonised by those who focus on its grey, frequently dilapidated appearance and impression of monotony and neglect. But for artist Evelina Šimkutė, who was born and grew up in Šilainiai and has recently returned to live there after more than a decade in London, it’s an inspiration and a muse – and making the most of the creativity of the people who live there is her passion. As well as using the district in her artworks, Šimkutė organises photo walks and workshops for local people, and has recently started a residency programme, enabling artists from elsewhere to spend time working in Šilainiai.

Can you talk me through what led you to set up the project?

I grew up in Šilainiai and as an artist I have always been inspired by the site. I was documenting life in Šilainiai for eight years via photography and, whilst living in London, I also made series of sculptures, installations and videos about it. Each time I went back I saw changes and felt it was important to capture them. Nobody else was doing it.

So I started talking to the local residents. Senior residents were happy to share their eye-witness accounts of what the site was like before Šilainiai district was built, and those life-changing stories encouraged me to “dig deeper” – capture, archive, present, and start a conversation. Before the development of the panel-housing district in the ’80s, Šilainiai was considered to be a countryside on the outskirts of Kaunas, with small villages and two large townhouses (Linkuvos andSargėnų dvaras) with vineyards and beautiful gardens. Noblemen of the time used to spend their summers there.

I knew that if I didn‘t do something, very soon these stories would be lost. So I started running photography workshops in local schools and held public photo-walks in Šilainiai, where I met a lot of incredibly talented and driven young people. I learnt about the lack of encouragement and appreciation for their creativity, lack of platforms to share their work and ideas. Also, people who lived in Šilainiai for many years, expressed the wish for “somewhere to go locally”, and for accessible cultural activities in the area where they lived.

There are about 55,000 residents in Šilainiai, but no cultural centre. The library is the only non-commercial place to meet. As a result, this summer I set up a series of activities both in public space of Šilainiai and in the library: artist talks, screenings, performances, walks, exhibitions, poetry readings… Artists from different parts of the world came to live and work in Šilainiai. And so the project started.

What are things you’re particularly proud in achieving?

I am particularly proud of the conversations that have been developed with the local community. Some extremely important themes have surfaced, starting with notions of home, emigration, value of creativity for self-identity. I hope to delve into them deeper next year. Also, I feel very humbled that the project has inspired creativity among the local community.

A series of brand new works – paintings, poetry and other texts have been created. And most importantly – I am very happy for the new connections made – between myself and local residents, as well as connections between different creative people in Šilainiai, Kaunas and nationwide. It is very special to observe new friendships or creative partnerships forming.

What is the impression that people in Kaunas have of Šilainiai? How are you trying to change that (if you are)?

I guess people in Kaunas might see Šilainiai as a grey sleeping district with lots of shops where nothing much happens.

I am genuinely curious about the district: what was here before it was built? How did it look like? Who lived here? What was going on? Who lives here now? How is it changing? Why? What is happening now? What is not happening? Why? How can we use this site for creativity? What work does it inspire? And so on.

What can Kaunas offer that other cities in Lithuania (or elsewhere) can’t?

Kaunas can be old-fashioned and progressive at the same time, there are a lot of clashes of ideas, styles and layers of history, it is a little bit quirky and raw and that’s what makes it unique. It is honest and real. It is surprising for those, who take time to know it. It takes time to know it. It is grey and green. This constant state of flux, the vibrancy and the urgency makes it inspiring.

I get a sense that Kaunas is reviving after a long period of being in Vilnius’s shadow. Would you agree with this?

I do remember having to constantly travel to Vilnius to see movies or exhibitions and it did seem that the cultural investments were made into the capital “by default”. Young people wanted to move there to study, work and live. But the situation has changed dramatically in the past ten years. There are a lot of progressive, innovative and creative people living in Kaunas who know the town inside out, who are embracing and reviving it. It is very exciting to be in Kaunas right now.

Full article: http://www.urban.ee/issue/en/19#

In the press

Šilainiai Project was extensively covered by Lithuanian press this year. Here are a few highlights. More radio and TV interviews you may find in the Press section.

Publications

Evelinos Šimkutės Šilainiai – balta drobė kūrybai. Kaunas pilnas kultūros. December 2016. Online: http://pilnas.kaunas.lt/2016/12/14/evelinos-simkutes-silainiai-balta-drobe-kurybai/

Audronė Meškauskaitė, Gyvenimą keičiantis menas. 2016 11 24 – 2016 12 07. Nemunas, Nr. 20 (980) Online: http://www.nemunas.net/archyvas/20%20mazesnis%20.pdf

Vaida Stepanovaitė, Decentralizacijos projektų patirtys Lietuvoje. 2016 11 25. Online: http://literaturairmenas.lt/2016-11-25-nr-3591/3625-daile/5588-vaida-stepanovaite-decentralizacijos-projektu-patirtys-lietuvoje

Pokalbis apie kultūros decentralizaciją Lietuvoje. 2016 11 21. Online: http://www.letmekoo.lt/author/vaida-stepanovaite/pokalbis-apie-kulturos-decentralizacija-lietuvoje/

Neringa Krikščiūnaitė, Kitoks Šilainių veidas2016 11 25.  Online: http://literaturairmenas.lt/2016-11-25-nr-3591/3625-daile/5587-neringa-kriksciunaite-kitoks-silainiu-veidas

Šilainiai driokstelėjo: forto tuneliuose – kaukianti sirena ir menininkų projektas. 2016 10 15. Online: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/silainiai-driokstelejo-forto-tuneliuose-kaukianti-sirena-ir-menininku-projektas-776600

Evelina Šimkutė: „Šilainių fasadas tėra viena dėlionės dalis“. 2016 09 28. Online:http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Evelina-Simkute-Silainiu-fasadas-tera-viena-deliones-dalis;

Tyrimų laukas – Šilainių mikrorajonas. 2016 09 19. Online: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/tyrimu-laukas-silainiu-mikrorajonas-771776

A sleeping district of poets and painters: redefining Kaunas’s Šilainiai. Deep Baltic Blog. 2016 10 31. Online: https://deepbaltic.com/2016/10/31/a-sleeping-district-of-poets-and-painters-redefining-kaunass-silainiai/

Evelina Šimkutė: „Kūryboje ir darbuose Šilainiai visada buvo su manimi“. 2016 08 31. Online: http://kalbasilainiai.lt/evelina-simkute-kuryboje-ir-darbuose-silainiai-visada-buvo-su-manimi/

Daugiaaukščių Šilainių istorija domina net japonus ir australus. 2016 08 28. Online:http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/daugiaauksciu-silainiu-istorija-domina-net-japonus-ir-australus.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy;

Kaip miegamasis rajonas virsta kultūriniu židiniu. 2016 08 09. Online: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/kaip-miegamasis-rajonas-virsta-kulturiniu-zidiniu-285-666627;

Kokie yra tikrieji Šilainiai? 2016 08 05. Online: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kokie-yra-tikrieji-silainiai-763975

Evelina Šimkutė: „Šilainių ilgesys išaugino idėją surengti rajono nuotraukų parodą“. 2015 10 22. Online: https://www.silainiubustas.lt/index.php/puslapiai/kalba-silainiai/naujienos/ evelina-simkute-silainiu-ilgesys-isaugino-ideja-surengti-rajono-nuotrauku-paroda/336770