Resilient Fortress of Communities

Posted on Posted in UncategorizedTagged , , , , , , , , , , , , ,

Reframing military fortress as a community hub

Our work in Kaunas Fort no. 8 has been nominated to the New European Bauhaus Prize in four categories:

  • Regenerated urban and rural spaces
  • Mobilisation of culture, arts and communities
  • Reinvented places to meet and share
  • Preserved and transformed cultural heritage

Project leader: Evelina Šimkutė.

Text by team members Rūta Lukošiūnaitė, Ugnė Balčiūnaitė and Evelina Šimkutė.

Resilient Fortress of Communities

Reframing military fortress as a community hub

DESCRIPTION

Heritage management institution, local arts initiative, urban gardening community and passionate heritage volunteers working together for 5 years to change the abandoned First World War heritage site to a resilient community hub in harmony with nature and history.

Largely based on voluntary effort and with limited funds, this has been a long, open co-creation process which has led to a unique place for arts and culture, biodiversity and community urban gardening with sustainability at heart.

SUMMARY

‘Resilient Fortress of Communities’ is a 5 year reinvention effort within the city of Kaunas to develop Fortress No.8 based on the principles of sustainability seeking synergy among community, nature and history. Fortress No.8 is part of the city wide, circular network of fortifications where artificial reliefs and underground structures are dominant. This reinvention is focused around the Fortress No.8 which was built in 1889-1890. Already during construction this Fortress was an experimental project and now it holds deep historical insights and cultural memory. More than 10 years ago enthusiasts embarked on the journey to preserve historical and cultural heritage that fortresses represent and formed an Association ‘Kaunas Fortress’. Since 2016 these efforts evolved into the pursuit to open Fortress No.8 for co-creation. The collaboration between volunteers, public institution ‘Kaunas Fortress Park’ and the creative platform ‘Šilainiai Project’ gave rise to many experimental events, exhibitions and experiences, in other words, evolving cultural programming. Fortress No.8 acts as a ground for conversation, where diverse input from various actors and social groups are welcome. In order to welcome the diversity of the objectives we focused a lot on security and accessibility of the site, storytelling and historical memory, as well as working with the nature that in a way took over the management of the fort for some time. Throughout the history fort acted as a defence system, home for displaced people, food storage, historical treasure, food provider and now it is slowly becoming a community hub in one of the most densely populated neighbourhoods in Kaunas, that lacks quality, accessible public spaces and cultural activities. By reframing the fort as a community hub we brought culture and science closer to people, provided time and space for the crossing of diverse cultures, thoughts and experiences contributing to overall sustainability of the city.

KEY OBJECTIVES OF YOUR PROJECT IN TERMS OF SUSTAINABILITY AND HOW THESE HAVE BEEN MET

Sustainability in this community hub permeates all its aspects. Through the focus on a specific place we expanded the functionality of the site contributing to effective land use within the city territory. We provide a space for historic storytelling, exploring and relating to place identity, intergenerational communication, and human-nature connectedness. We contribute to climate change mitigation and adaptation efforts by bringing many functions closer to people, developing new life skills, exploring soil remediation methods that help sequester carbon and reduce pollution. Through this work we are setting an example of what sustainability can look like on a neighbourhood level.

In terms of environmental sustainability we worked to ensure a healthy, safe and thriving biosphere in the fort. During the last 5 years, the project site went through a number of pollution reduction activities. These involved managing the invasive and dangerous to humans plant species, collection and proper disposal of accumulated waste, and collaboration with scientists in order to lead informed development of the fort.

In terms of social sustainability we initiated and facilitated transdisciplinary collaborations. Our created space is oriented for maximum inclusivity in terms of age, gender, income, abilities and capabilities. Through continuous presence on site we are fostering feelings of belonging, community and encourage communication. Through diversity of cultural activities we provide space for creators, scientists and society to interact and work together.

In terms of economic sustainability we experimented with circularity and urban gardening to increase resilience beyond economic benefits. We embraced sharing economy principles where our participants through their time and skills contribute to developments on site. All our activities were oriented to maximum economic accessibility, which meant providing most of our activities for free for all, even with limited project funds.

KEY OBJECTIVES OF YOUR PROJECT IN TERMS OF AESTHETICS AND QUALITY OF EXPERIENCE BEYOND FUNCTIONALITY AND HOW THESE HAVE BEEN MET

Here we would like to frame the fundamental objectives of our activities as three values that permeate our work: community, nature and history. Some of the most memorable experiences that we created combined nature and history of the place and provided space and time for experiencing these in a communal way. 

We ensured space for multiple social groups, actors and activities to give rise to the collective aesthetics of the place. We believe this to be an important aspect of collaborative placemaking, where there are no “head architects or designers”. The aesthetics of the Fortress No.8 emerged from the values of sustainability and inclusivity, which meant that through a diverse set of activities and inclusive nature of the project an authentic to community aesthetic is created. It provides new seeds for discussions and raises questions that we actively debate again through our activities. 

One of the main objectives since the beginning of all activities was to overcome historical aesthetics of abandonment and neglect of the fortress. This meant many practical actions mentioned in sustainability and inclusivity questions, as well as, focus on quality of experience in terms of navigating the continuum between clarity, cleanliness, order and creative expression, adaptability and flexibility. All of this contributes to one of the main objectives of our activities – to create conditions for the community and the place itself to dictate and create its aesthetics that fosters empathy, mind-body regeneration and creativity. 

Through cultural programming we created many possibilities for exposure to diverse thoughts and cultures that challenge and broaden the identity and aesthetics of the place. Multiple events, exhibitions and experiences gave rise to the aesthetics we see today and the cultural programming, provided a kaleidoscope, through which everyone participating got the opportunity to see the place in a new light.

Kaunas Fort no. 8, educational area. Learning about Natura 2000 and bats in this fort with ornithologist M. Kirstukas, 2020. Photo by Vytautas Paplauskas.

KEY OBJECTIVES OF THE PROJECT IN TERMS OF INCLUSION AND HOW THESE HAVE BEEN MET

It is important to communicate the preexisting ground for the current development of the Fortress No.8. There were many grassroot initiatives, different social groups and institutions using the fortress separately, that led to emergent need for inclusion and collectivity. ‘Resilient Fortress of Communities’ does not end with the boundaries defined by the heritage location but overflow into the Šilainiai neighbourhood and Kaunas city itself.
 

Through diverse cultural programming we provided a space for a complex net of co-creators to empathise and work together.

We initiated and facilitated transdisciplinary collaborations to bring science and insights that help better understand the fort itself. Together with a community of co-creators we gather data of the location, create information sources that are accessible and understandable for all generations. 

Our created space is oriented for maximum inclusivity in terms of age, gender, income, abilities and capabilities. We are improving the physical access to the location, creating gathering and educational spaces, evaluating soil and water conditions, offering free activities and continuously providing useful information via local communication channels to maintain the direct engagement.

Initiatives are shaped to nourish the ownership of creative process and encourage contributions. Through continuous presence on site we are fostering feelings of belonging, community and encourage communication. This process is changing citizens’ relation to the location and supports the habit of caretaking and accountability. 

Through a cultural change the microdistrict inhabitants are invited to use the location as a recreational site, continue using it as a food source, and recognise and celebrate the authenticity of the neighbourhood. Activation of the community through arts and collective caretaking creates bridges between individuals, generations and various organisations involved.

RESULTS/IMPACTS ACHIEVED BY THE PROJECT

  • Reinvented places to meet and share

There are four main initiatives that are a part of placemaking that leads to reshaping the place to meet and share. ‘Šilainiai Project’ initiates art and cultural events. ‘Šilainiai Gardens’ is mainly focusing on community gardening experience while ‘Kaunas Fortress Park’ takes care of physical location and its overall development and is an institution directly reporting to the municipality. Association ‘Kaunas Fortress’ volunteers ensure historical education and heritage protection. Due to the variety of co-creators this becomes a complex , multilayered place for strengthening the community and its resilience.

The positive exchange is happening through reimagining the identity of the military heritage while it is becoming not only a ghost of the past but an open, creative social platform for various generations to gather. To the people living around or close to the fortress, this place has become a refuge from the densely populated neighbourhood, as well as a place to recover their own sense of identity and connection to nature.

Kaunas Fortress No. 8 is a large green area with fortified landscape and unique underground structures. Despite a close-to-none project budget this is now a unique place for various events, educational programmes, community initiatives, free time activities, workspace for artists and community co-creation workshops hosted by activists, scientists, artists and locals themselves. Art residencies, cultural events are free of charge and accessible to everyone promoting inclusivity, sustainability and  resilience.

Due to the ongoing engagement with citizens the location has been changing rapidly with a constant involvement of the community. Waste reduction, collective clean up work, co-creation of the place, increased accountability of the place, a changed attitude to waste management, reuse of material for art installations, rain water collectors – are some of the activities that contribute to the transition to a circular economy.

  • Preserved and transformed cultural heritage

For a long time Fortress No.8 was considered an abandoned military heritage site that was neglected and was increasingly becoming more dangerous and problematic to the community. Since it seemed to be ‘no one’s land’ anarchy, pollution and even crime took over the identity of the place in the minds of neighbourhood inhabitants. When it comes to reconversion of heritage infrastructure it is very common for the process to get stuck in the planning stage as the debates related to what extent the heritage has to be restored to its original state seems to never find a universally acceptable answer. While specialists and professionals keep debating the topic and look for large amounts of funding with the common goal of establishing museums that bring a certain type of aesthetics, communities are often excluded from the process. Fortress No. 8 was not an exception and the worsening condition of its abandoned state has immensely affected the local community. To highlight the importance of co-creation with the community we created multiple social benefits and values through unique yearly cultural programming and annually recurring cyclic experiences that inherently were adaptable and flexible. We ensured the shortest distance between vision and action through continuous engagement in co-creation instead of waiting or developing a detailed master plan that could take years or decades. With such a cyclic model we also are able to reevaluate our environmental impact on a regular basis and this approach also reduces our carbon footprint in comparison to other heritage preservation and transformation examples in Lithuania. We also ensure many other environmental benefits beyond low carbon footprint such as:

  • preserving and enhancing vegetation to reduce heat island effect, capture carbon, and increase biodiversity.
  • soil and water quality assurance through waste clean up and pollution prevention. 
  • local plant based food production that reduces various greenhouse gas emissions. 
  • Regenerated urban and rural spaces 

For a long time Fortress No.8 was an abandoned military heritage site that was neglected and was increasingly becoming more dangerous and problematic to the community. Since it seemed to be ‘no one’s land’ anarchy, pollution and even crime took over the identity of the place in the minds of neighbourhood inhabitants. The paradoxical identity of the place being associated with pain, trauma and war, since the late 80’s started to provide a space for the inhabitants of newly built Šilainiai district to grow their food and stay connected to the soil. People who ‘do not fit in’ with their activities in other public spaces found refuge in Fortress No.8. These examples can be seen as emblematic of the many challenges that territorial regeneration faces within large cities. Working within such a complex setting requires increased attention to the process of collaboration. The success of the project ‘Resilient Fortress of Communities’ rested on the mediation of the diverse objectives of communities, heritage professionals, local authorities, artists and scientists. At the moment we can claim that communal ownership of the fortress has been established and we overcame the identity and aesthetics of abandonment. Ensuring various levels of collaborative participation that spanned from visiting to working on site shaped a new well functioning public space open for everyone. Through the diversity of activities, events and ways of experiencing the place we have reduced all forms of segregation in terms of age, gender, income, abilities and capabilities. We provided a unique place and experiential opportunities in a densely populated soviet built neighbourhood that were not found anywhere else within it. Transdisciplinary or cross-sectorial collaboration has been established as an integral part of the project.

  • Mobilisation of culture, arts and communities

Microdistricts are facing a gentrification problem that is apparent in many cities in Europe. Cultural activities mostly concentrate in downtowns, old towns and city centers while Šilainiai can be described as a “sleeping” neighbourhood. Ever since Šilainiai district was built no cultural infrastructure was implemented for the community, an intergenerational gap was growing and the area lacked leisure activities. “Resilient Fortress of Community” created inclusive cultural spaces in Fortress No. 8 and around for the inhabitants that have been slowly separated by socio-economical reasons from the city’s cultural life. 

Artists’ residencies that invited international artists to reside with families from the community in the same apartment buildings were a bridge for crossing cultural boundaries, and creating exposure to diverse thoughts and cultures. Moreover, cultural performances and gatherings not only strengthened already existing culture such as community celebrations but also introduced inhabitants to less familiar contemporary art and culture.

The project encouraged residing artists to exit the individual creation process and host co-creation workshops, where waste materials have been turned into art and objects that benefit the community and the recreational areas. During these workshops participants learned new creative techniques of art and design. 

Fortress No. 8 became a site for both climate and cultural activism. The collectivity of the neighbourhood was expressed through collaboration with artists, conversations, and the growing ownership of the space. Neighbours were involved, engaged and became the artists themselves. The identity of Šilainiai was expressed through local storytellers, artists, and community poets. The co-creators of the community hub continue to provide activities that educate, while weaving a historical relation to the place. Excursions and heritage caretaking builds a strong connection to the location as well as the nation’s history. 

THE WAY CITIZENS BENEFITING FROM OR AFFECTED BY THE PROJECT AND CIVIL SOCIETY HAVE BEEN INVOLVED IN THE PROJECT AND WHAT HAS BEEN THE IMPACT OF THIS INVOLVEMENT ON THE PROJECT

The co-creation plays a key role in the evolution of the community hub. The initial activation of the fortress started by the citizen grassroots initiatives and is run and supported by various social groups co-creating the collective futures of the place. This process is happening on various levels through mediation and facilitation of conversations with citizens and institutions involved in the stewardship of the location. There are no superior designers or planners of the place thus it secures an authentic development process that is considerate to issues such as affordability, generation gap and inclusivity.

Through the inclusion and co-creation with citizens the remarkable location with a recreational potential was reinterpreted. This gave an opportunity for communities to view Fortress No.8 identity beyond its military heritage.

The project created opportunities for scientific research and activism. This way scientists and experts were able to share their findings about the location and how these results affect neighbours directly. The topics of biodiversity, soil and water quality became more apparent and the citizens started taking initiative to be considerate to the nature that hosts them. Cultural programming opened a discussion on cultural impact on microdistrict, contributing to healing of the historical trauma, socio-economic inequality and other pressing issues.

Through the continuous presence on site such as communal gardening and cyclic cultural programming, citizens gained access to culture, new knowledge and skills. Benefits for citizens include wider knowledge about food, plants, nature, human footprint, planning and problem solving skills, increased awareness and creativity. Presence of scientists and creators on site sparked citizen curiosity and wish to learn about their living environment that led to environmental awareness. Furthermore, Communal gardens continue to provide citizens with economical, environmental, social and health benefits

INNOVATIVE CHARACTER OF THE PROJECT

Using the WW1 heritage as a community place is not a common practice in Lithuania. This area is also environmentally sensitive and protected by Natura 2000 for maintaining biodiversity. Besides that it also requires a lot of intersectoral and cross-disciplinary work that we have engaged in.

Many heritage areas become highly focused on the aesthetic aspect and the inclusion becomes secondary. The conversation usually ends by authorities or higher in a hierarchy institution deciding the destiny of the place. Sometimes external experts are hired to do the analysis and renovate the locations rarely involving the citizens in the creation process.

Here we see a different approach brings the best long lasting results. In contrast to urbanization practices that apply certain models of aesthetics, here the community becomes the main data gatherer for the solutions to be made. This way gentrification of places when they are being made homogenous and adapted to a certain type of user is irrelevant and the already existing diversity in the area is being protected rather than later to be introduced from a new. 

Bottom-up driven process might not be the quickest solution, however it builds different habits of the community and encourages a strong sense of ownership and accountability. This project is particularly innovative in its approach that does not suggest one vision for the place but rather creates a platform of co-creators to continuously share the conversation without a superior agenda, thus maintaining the context sensitivity. 

An approach that is aiming to focus on the authenticity of already existing communities, their practices, interests and ways of communicating is building communities’ resilience and encouraging the ability to see the importance of collective decision making in the city planning. This approach also has a potential to grow the connection with city governance and re-build the trust between the government and communities.

HOW THE PROJECT LED TO RESULTS OR LEARNINGS WHICH COULD BE TRANSFERRED TO OTHER INTERESTED PARTIES

Learning 1: With continuous mediation and facilitation, heritage and nature protection areas can become community hubs and contribute to overcoming the mental nature-society divide that is deemed necessary to pursue sustainability. Our project challenged and transformed the view of how heritage and nature protection areas should be managed. The most important part enabling this transformation was mediation and facilitation. Before we established the conversation, the fort was a sort of ‘battle’ field of different interests trying to monopolise the territory. Long, careful, adaptive and continuous mediation and facilitation is key to delivering inclusive projects.

Learning 2: Flexible participatory co-creation establishes ownership and responsibility for the place. Co-creation has been a cornerstone element in this project. This requires active seeking for collaborators and ‘mixing’ them in various combinations to test what works and what the place needs. We had many specialists, artists, scientists, public servants and locals co-creating and interacting as equals where we created an environment where everyone’s contributions are welcome. This intentional welcoming disperses the ownership of the project to all participating.


Learning 3: Decentralisation of decision making power, culture, arts, science, knowledge and social benefits in cities has to be a long and persistent pursuit that requires contextual sensitivity on a neighbourhood and even site level rather than the whole city as a uniform unit. The more we delved into the context of our site and got to know active people practicing their interests the more we noticed the unique potential this specific place holds. The existing situation itself informed all our activities and collaborations as it continuously provides us with a to do list. Once we have the new item on the list we embark on the journey to find who could work with it on site in this way bringing everything that the place needs straight to it.

Social Media accounts

https://www.facebook.com/silainiaiproject

https://www.facebook.com/silainiusodai

https://www.facebook.com/kaunotvirtovesparkas

https://www.facebook.com/KaunoTvirtoves8Fortas

Advertisement

Šilainiai Project Press Release (LT)

Posted on Posted in PressTagged , ,

ŠILAINIAI PROJECT PRANEŠIMAS SPAUDAI

2020 Birželio 5 d.

Silainiai Project 2020_06_05 – PDF versija

 

Kontaktai

Projekto vadovė Evelina Šimkutė

tel.: 8-621-56879

silainiai@outlook.com

www.silainiaiproject.com

 

Kas knibžda Šilainių džiunglėse? 

#silainiurusiuralis

 

Jau penktus metus skaičiuojanti Kauno iniciatyva “Šilainiai Project” šiemet kviečia pasivaikščioti po Šilainių mikrorajoną ir geriau pažinti mus supančios aplinkos gamtą. Kokie gyvūnai, paukščiai ir augalai auga šiame rajone ir kokias netikėtas rūšis galime rasti čia pat esančioje VIII forto teritorijoje?

VIII fortas kauniečiams tapo istoriniu parku, kuriame vasaros metu vyksta kultūriniai renginiai, bendruomenės daržuose pluša senjorai ir šilainiškiai džiaugiasi unikalia gamta. Naudojantis nemokama mobiliąja programėle iNaturalist (www.inaturalist.org), visą vasarą, iki pat rugsėjo pirmos dienos kviečiame čia atrasti ir fotografuoti įvairias augalų ir gyvūnų rūšis.

Birželio 6 d. 13 val.* VIII forte vyks susitikimas su gamtininku Tomu Pociumi, kurio metu sužinosime apie šios unikalios vietos biologinę įvairovę.

Rudenį bus išleistas VIII Forto biologinės įvairovės žemėlapis. Daugiausia rūšių VIII forto teritorijoje per vasarą radusieji dalyviai bus apdovanoti partnerių prizais.

 

*Renginio data gali keistis, priklausimai nuo oro sąlygų. Naujausia informacija Facebook reginyje: https://www.facebook.com/events/1016587205387414/

 

Silainiu_rusiu_ralis_00Varnėnas Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

 

Projekto partneriai

VšĮ Kauno Tvirtovės Parkas

Asociacijos “Kauno Tvirtovė” VIII forto įgula

 

Projekto sklaidos partneriai

Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys

Kauno miesto muziejus, Kauno pilies padalinys

Kauno fotografijos galerija

 

Rėmėjai

Šilainiai Project 2020 veiklas dalinai finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba ir “Actors of Urban Change” programa.

 

Silainiu_rusiu_ralis_01Takelis Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

 

“Kauno tvirtovėje įsitvirtina gamta – natūralu, kaip ir nebenaudojamose šimtametėse pilyse ir tvirtovėse visame pasaulyje. Biologinė įvairovė įtvirtintuose kraštovaizdžiuose – taip apibūdinčiau šias Šilainių džiungles. Anuomet, prieš Pirmąjį pasaulinį karą visa teritorija tarp VIII ir IX fortų (dabar tai – Šilainiai) buvo tvirtovės esplanados ribose – vadinasi, karui priartėjus turėjo būti tuščia teritorija. Tiesa, kelias, jungiantis fortus, buvo apsodintas tuopomis, o fortų prieigos – dygliuotomis gudobelėmis, kurios specialiai tvirtovės apželdinimo planuose turėjo atlikti svarbų – natūralios kliūties vaidmenį. Atsitraukiant susprogdinti VIII forto šaudmenų sandėliai, dalis forto paskendo. Drėgmė ir tamsūs požemiai pradėjo traukti šikšnosparnius. O gynybiniuose grioviuose užsikimšusiuose drenažiniuose grioviuose puiki vieta veistis tritonams. Tiesa, gamtinė forto įvairovė turi ir invazinių ir pavojingų augalų – Sosnovskio barščių, tačiau stengiamės juos naikinti, kasmet vyksta įnirtinga kova, vaduojanti fortą nuo jų.”

Egidijus Bagdonas, VšĮ Kauno Tvirtovės Parkas

 

Rūšių ralis Kauno mikrorajone

“Šilainiai Project” vadovė Evelina Šimkutė: Rūšių ralis – kuomet per apibrėžtą laiką siekiama surasti ir atpažinti daugiau daugiau rūšių augalų, gyvūnų ir grybų – jau ne vienerius metus vyksta įvairiuose Lietuvos regioniniuose parkuose. Kuo šis renginys svarbus ir ar kas nors panašaus kada vyko miesto teritorijoje?

Gamtininkas Tomas Pocius: Rūšių ralis – kasmetinė gamtininkų iniciatyva, kai profesionalių Lietuvos biologų ir gamtos mėgėjų komandos varžosi, kas per mažiau nei parą ras daugiau rūšių tam tikroje teritorijoje. Taip žaidimu ištiriama vietovės biologinė įvairovė. Žinoma toks rūšių ralis visada vyksta gamtiniu požiūriu vertingose teritorijose, tikrai ne miestuose. Tačiau vasaros pradžioje su Šilainių bendruomene atliksime eksperimentą – su apylinkės gyventojais surengsime mažą rūšių ralį VIII forto parke ir taip ištirsime čia gyvenančias rūšis.

Lietuvoje rūšių ieškojimo žaidimai miestuose dar yra neįprasti, bet pasaulyje tai nėra naujovė. Pavyzdžiui, kiekvienais metais didžiausi pasaulio miestai varžosi www.inaturalist.org organizuojamame miestų gamtos iššūkyje, kurio tikslas toks pat – savo mieste per tam tikrą laiką užfiksuoti kuo daugiau rūšių. Taip miestų gyventojai pradeda labiau vertinti biologinę įvairovę savo aplinkoje. Tikimės, kad Kauno gyventojai į savo miestų parkus pradės žiūrėti kitomis akimis ir imsis veiklos, kuri dar labiau skatins naudingų rūšių gausėjimą.

EŠ: Šilainiai, kaip gyvenamasis rajonas, ne visiems asocijuojasi su gamta, tačiau iNaturalist programėlėje jau pažymėta nemažai rūšių. Ką jau pavyko rasti? Ką galime tikėtis pastebėti ateityje?

TP: Nėra vietos pasaulyje, kurioje nebūtų gyvosios gamtos. Net ir dideliuose miestuose knibžda įvairiausių organizmų. Žinoma, jie kitokie nei miškuose ar laukinėse pievose. Vyrauja taip vadinamos sinantropinės rūšys – tai organizmai, kuriems žmonių veikla yra naudinga. Pavyzdžiui, jei ne žmonės, langinės kregždės Lietuvoje nerastų, kur sukti lizdus.

Šilainių bendruomenė dar tik visai neseniai susipažino su gamtos pažinimo programėle iNaturalist, bet jau aktyviai ją naudoją savo parko rūšių tyrinėjimui. Tarp atrastų organizmų žinoma vyrauja miestuose įprastos sinantropinės rūšys, tačiau į programėlę įkelti ir keli labiau stebinantys radiniai – pavyzdžiui tritonai ir į raudonąją knygą įrašyti šikšnosparniai. Tikiu, kad pavyks atrasti ir dar ką nors ypatingo.

Net ir tokioje mažoje teritorijoje gyvena tūkstančiai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. O kiek iš jų pavyks parke pastebėti ir atpažinti – priklausys nuo bendruomenės įsitraukimo į šią veiklą.

EŠ: Kauno VIII fortas turi unikalią “ekosistemą” – tai ir istorinis paveldas ir kultūra, bendruomenė, o kuo ši vieta svarbi gamtiniu požiūriu?

TP: Kauno fortų požemiai –  ne tik istorinė, bet ir gamtinė vertybė. Juose yra saugomos unikalios šikšnosparnių žiemojimo buveinės. Tikiuosi šis projektas ne tik skatins domėtis, kas gyvena kaimynystėje, bet ir atkreips visuomenės dėmesį į ekologines problemas, su kuriomis susiduria šikšnosparniai ir kiti nykstantys miestuose apsigyvenę organizmai. Kauno gyventojams svarbu žinoti, kada požemiuose lankytis yra leidžiama, o kada griežtai draudžiama.

EŠ: Gamtos stebėjimas pradedantiesiems – kaip pasiruošti? į ką atkreipti dėmesį? 

TP: Stebėti gamtą gali kiekvienas ir tam daug pasiruošimo nereikia. Svarbiausia elgtis saugiai ir atsakingai.

Miesto teritorijose dažnai plinta įvairios invazinės rūšys, kurios kenkia vietinei Lietuvos gamtai, bet taip pat gali padaryti žalos ir žmogui. Pavyzdžiui VIII forto teritorijoje pastebėtas Sosnovskio barštis labai pavojingas sveikatai, nes jo sultys, patekusios ant odos, gali sukelti stiprius nudegimus. Taigi tyrinėjant gamtą, nesvarbu mieste ar miške, geriausia rankomis nepažįstamų augalų neliesti. Taip nenukentėsite patys ir netyčia nesunaikinsite retų rūšių. Taip pat raginu nekelti bereikalingo streso gyvūnams juos imant į rankas. Ypač jautrūs yra ropliai ir varliagyviai.

O visiems gamtos pažinimu besidomintiems žmonėms siūlau neišeiti iš namų be išmanaus telefono su programėle iNaturalist. Ji gerokai palengvins gamtoje rastų organizmų atpažinimą. Nereikės vartyti storų knygų ar ilgai naršyti internete, kad sužinotumėte, kokį paukštį, vabzdį ar augalą pastebėjote. Į iNaturalist įkeltas organizmų nuotraukas pamato Lietuvos bei viso pasaulio gamtininkai ir greitai padeda atpažinti radinius.

Silainiu_rusiu_ralis_02Varnėnas Kauno VIII forte, Sauliaus Irmanto nuotrauka.

Šilainiai Project is 5

Posted on Posted in UncategorizedTagged , , ,

Šilainiai Project is 5 this year.

Exactly five years ago today I started the active preparation for project launch in the autumn 2015.

It has been an incredible, life changing journey and even though it was tough at times I am very happy that I started it. I cannot express in words the gratitude and humility that I feel to so many people that took this journey with me – either one moment in time or continuously. It’s 2020 and the journey continues… #silainiaiproject2020

 

Here are some things that I feel like sharing with those who might be at the very beginning of their journey / letter to myself five years ago

 

  • There will be people that will think you are crazy and will tell you not to even bother, that you can’t start something alone. Listen and try to understand their reasons for saying this, but always make up your own mind. Innovation and groundbreaking projects are never born by playing it safe. If something has never happened before, it is not the reason not to do it.
  • Share. Don’t keep your dreams and ideas to yourself. Talk to people, write about it, present it, shout it out… There might be somebody out there who wants to join you and help to make it a reality or might have some invaluable advice. Take precautions, but fear of being copied and not starting is the worst possible outcome. Later on – share knowledge and resources with others.
  • Don’t expect it all to work out the first time. Try, fail, try again. Ask for feedback. Constructive feedback is worth gold. This is how we improve. Sometimes we learn much more from failures than successes. Embrace these learning outcomes.
  • Integrity. There will be times when you will have to make difficult decisions, it will be hard and you will have to make sacrifices. However, be brave not to compromise on your values – it makes you who you are. Know yourself.
  • Be flexible and sensitive to new information and changing situations. Having a plan is good, however be ready for change and for the unknown. This is where the magic happens.
  • Ask for help. Build a team. You can’t know everything and do everything – it’s a recipe for overburn. Find people who share your passion and values and divide tasks by competences. It will take time to find team members and, so you know, two people are a team too.
  • Don’t assume things. You might think that some things are self-explanatory. Think again. People speaking the same language might understand the same word differently. Use simple words, explain what you mean, use examples, visual material. Try to look from another person’s perspective – it is not easy and sometimes impossible, but still – try.
  • Realize that this is your job. Understand the value you are bringing and monetize it. It will be hard, but you do need to eat and pay rent. Otherwise you will end up broke and overburnt. “Day job” is good, but it will leave you with less time and energy to do your work. Find the balance that is right for you.
  • Do your best to build teams, projects and situations that are resilient and sustainable.
  • Never stop learning.
  • Join local and international peer networks for professional and emotional support and feedback. Support others.
  • Have holidays from work. Even if you do love what you do, it is healthy sometimes not to do it. You will be back refreshed and with new energy, which will improve your work.
  • Value your supporters and keep them updated on your progress. It can seem an impossible task sometimes when there is so much happening, but do the best that you can.
  • Enjoy it. There will be ups and there will be downs and sometimes it will feel like a roller-coaster. Celebrate milestones, however small they might be – you and your team did it! Eat cake!

Article in Artnews.lt

Posted on Posted in PressTagged , , , , , , ,

Tvari bendrystė ir bendradarbystė Kaune: pokalbis apie „Šilainių sodus“ su Evelina Šimkute

2020 m. sausio 10 d., Penktadienis

Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius

Pastaraisiais metais vis dažniau susimąstau, kodėl Vilniuje menkai prigijo bendruomeninio ar bendradarbiavimo meno formatas, tačiau Kaune jo praktikos veši. Mano prielaida tokia, kad ten beveik nėra aktyvių šiuolaikinio meno erdvių, kurios „užimtų“ vietos menininkus ir auditorijas. Drauge su Julijonu Urbonu, Jekaterina Lavrinec ir Evelina Šimkute dalyvaujant diskusijoje „Menininko laisvė bendradarbystėse: nuo kaimynų iki inžinierių“ Kauno menininkų namuose ir lankantis Šilainių soduose, ši prielaida tik stiprėjo. Kviečiu ir jus įsitraukti į diskusiją apie tai su viena aktyvių tokių projektų iniciatorių menininke Evelina Šimkute.

Vytautas Michelkevičius: Gal pradėkime pokalbį nuo tavo kaip menininkės, kuratorės, fasilitatorės (ar kaip dar kitaip įvardytum) tikslų ir to, kiek jie sutampa su bendruomenės tikslais. Kaip apibūdintum savo veiklą ir kokius diskursus ji užkabintų: meno, ekologijos, socialinio bendradarbiavimo, urbanistikos? Ar galėtum pateikti keletą raktažodžių, kurie apibrėžtų jūsų / tavo interesus ir veiklas?

Evelina Šimkutė: Esu šilainiškė menininkė. Kiti apibrėžimai kyla iš kitos, (iš šalies žiūrint) tiesiogiai su menininko darbu nesusijusios veiklos, bandant į(si)vardyti aiškiai apibrėžiamą rolę konkrečiame projekte, ir ne visuomet būna pačios įvardyti. Kuratorė, meno vadovė, kūrybos prodiuserė, aktyvistė, socialinė praktikė (artist in social practice), mediatorė, šiemet sužinojau naują terminą – tyrėja per veiksmą (action researcher), ir daug kitų. Galbūt trūksta terminų ir apibrėžimų lietuvių kalboje, o gal veiklų įvairialypiškumas reikalauja kelių žodžių, priklausomai nuo konteksto. Šiuo metu profesionalaus meno kontekste vartoju terminą „kūrybiškos vietokūros praktikė“ (creative placemaking practitioner).

Santykis tarp vietos ir žmogaus yra svarbus, kaip svarbus ir ilgalaikis, tęstinis procesas, kūrybiškumas. Esu bendruomenės dalis (šiuo atveju bendruomenė – tai žmonių grupė, kurios nariai patys pasirenka būti grupės dalimi, kuriuos kažkas vienija (bendras tikslas, interesas ir pan.) ir kurie susitinka ir bendrauja daugiau nei vieną kartą per metus), ir mano veiklos kyla iš šio subjektyvaus santykio su ja. Kuo toliau, tuo intensyviau dirbu su tarpdisciplininėmis komandomis – priklausomai nuo projekto tikslų įtraukiant kultūros paveldo, urbanistikos, aplinkotyros, tvarumo, daržininkystės ir kitus specialistus bei vietos ekspertus, bendruomenės narius ir vietos bei tarptautinius kūrėjus. O bendras tikslas formuojasi atsakius į klausimą – ar mums tai rūpi ir kodėl?

Kauno tvirtovės VIII fortas, 2019 m. pavasaris. Nuotrauka: Lietuva360

VM: Kadangi buvome susitikę jau keletą kartų, norisi pakviesti tave pasidalinti patirtimis su platesne publika šiek tiek kitokioje nei tavo projekto dalyvių ar palaikančiųjų auditorijoje. Iki šiol ryškiai prisimenu tavo vestą pasivaikščiojimą VIII forto kalvomis ir spalvų bei kvapų gausą tą saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną. Nors iki tol buvau nemažai girdėjęs apie tavo iniciatyvas, tik apsilankęs Šilainių soduose supratau jų prasmę ir esmę.

Kaip žinia, dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai (participatory and community-based art projects) iš kitų išsiskiria tuo, kad juos suprasti dažnai gali tik dalyvavęs pats. Retai kada dokumentacija pajėgi užčiuopti jų esmę, nes vaizdai atrodo gan paviršutiniški, kartais net banalūs ar naivūs. Kaip jūs sprendžiate komunikacijos iššūkius su profesionalia (meno) auditorija? Kaip išsaugote ir perteikiate vykdytų projektų esmę?

EŠ: Kaip ir nemažai kitų meno sričių, pvz., teatrą ar performansą, socialines meno praktikas (socially engaged art practice – dar vienas pavadinimas) išties geriausia patirti gyvai. Projekto dalyvis (žiūrovas / lankytojas, bendrakūrėjas – priklausomai nuo situacijos) dažnai turi galimybę aktyviai veikti ir pakreipti projekto eigą. Žiūrint dokumentuotą medžiagą, šios galimybės nelieka, kaip ir galimybės bendrauti, jausti aplinką visais pojūčiais bei ją keisti.

Kad ir kaip būtų, projektų metu stengiuosi naudoti visas įmanomas komunikacijos formas, kurias leidžia resursai ir kurios neprieštarauja projekto etikai. Tai gali būti gyvos videotransliacijos, montuoti videoklipai, fotografijos, menininkų bei dalyvių užrašai, sukurti objektai / artefaktai, straipsniai, susitikimai, ekskursijos, pristatymai, interviu, sklaida socialinėse medijose, internetinėse svetainėse ir kita. 2016 ir 2017 metų pabaigoje buvo organizuotos parodos Kauno senamiesčio galerijose – „Kabinete“ ir VDU galerijoje 101. Pagrindinis tikslas buvo pristatyti tų metų projekto veiklas profesionaliai meno auditorijai ir pradėti pokalbį iš jų kylančiomis temomis (tam organizuotos diskusijos). Pastaraisiais metais parodų surengti nepavyko, bet vis daugiau profesionalios meno auditorijos atvyksta iki Šilainių.

Norėtųsi, jog projekto proceso dokumentavimas ir sklaida prisidėtų ir prie kitų tikslų: demistifikuotų kūrybos procesą, įkvėptų ir padrąsintų kitus dirbti šioje srityje ir provokuotų konstruktyvią kritiką, nes tik taip galime tobulėti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Ne paslaptis, kad dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai turi „taikomojo meno“ etiketę ir yra skeptiškai vertinami „grynųjų“ menų atstovų. Išties, skirtis tarp meno, aktyvizmo ir pilietiškumo yra labai slidi.

EŠ: Kalbant apie skepticizmą ir vertinimą, Lietuvoje šiuo metu bendruomeninio meno kontekste daug visko vyksta, ir nesu tikra, ar turime viešai išdiskutuotus apibrėžimus, kas yra ir kas nėra bendruomeninis menas ar procesas, jau nekalbant apie vertinimo kriterijus. Manau, dabar puikus metas menotyrininkams ir meno kritikams tyrinėti šią sritį. Neapsiribojant Lietuva – pasaulyje pilna prasmingų, įkvepiančių ir, deja, labai blogų pavyzdžių. Labai norėtųsi konstruktyvaus dialogo šiomis temomis įtraukiant visas suinteresuotas grupes.

Normalu, kad ne visiems kūrėjams priimtinas socialinės praktikos procesas. Tokių projektų tikslai, priemonės ir eiga skiriasi nuo kitų meno sričių. Trumpai tariant, klausimai, ką darome, kodėl, kaip ir su kuo tai darome, kiek tai gali užtrukti ir kada žinome, jog pasisekė tai padaryti, – skiriasi.

VM: „Ekologija“ šiandien dažnai yra nuvertėjusi sąvoka dėl perdėto jos vartojimo ir, žinoma, greenwashing (žaliaplovos, plg. su smegenplova) įsigalėjimo kapitalistinės logikos vedamame pasaulyje. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų projektus per Deleuzeʼo ir Guattari trilypę ekologijos sampratą (1989), kuri be aplinkosaugos apima ir socialinius santykius bei žmogaus subjektyvumo klausimą. Jūsų pagrindinis dėmesys, regis, skirtas žmonių santykiams ir jais grįstoms bendruomenėms. Kaip galėtum apibūdinti šių santykių ekologiją? Kaip jie vystosi tiek kasdienybėje, tiek konfliktuose su kitomis bendruomenėmis (pvz., forto paveldo saugotojų)?

 EŠ: Veikiame ekosistemoje, šiuo atveju – Šilainių mikrorajone, kuriame visi elementai yra susiję: daugiabučiai, paveldo objektai, draustiniai, augalai, gyvūnai, paukščiai, įvairaus amžiaus ir įgūdžių žmonės, verslai, mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos, priešgaisrinė tarnyba… ir t. t. Veiklose, priklausomai nuo resursų, bandau surasti konstruktyvų santykį su kuo daugiau iš šių elementų bei juos jungti. Bandau ieškoti daugiau bendrų interesų ir veiklos krypčių. Pastebiu, kad dažnai nesuvokiame, kokie svarbūs ir vertingi vienas kitam esame. Netgi tie santykiai, kurie kelia iššūkių, gali išjudinti svarbius procesus.

2018 metai buvo intensyvūs tiek man, tiek Šilainių miesto sodininkų bendruomenei, su kuria šiuo metu dirbu VIII forto teritorijoje. Čia situacija buvo egzistenciškai krizinė (miesto sodams priešiškų žmonių vandalizmas, padeginėjimai, žodinis smurtas ir t. t.), ir nors psichologinius padarinius bendruomenė jaus dar ilgai, vertybės ir pagrindinis tikslas tapo aiškūs – vietos ir bendruomenės išsaugojimas žmogaus, gamtos ir paveldo darnoje. Tai, manau, geriausiai apibūdina šių santykių ekologiją. Nėra atskirų elementų – žmogus, gamta, paveldas – yra visuma, ir nėra kito būdo, tik dirbti kartu. Per metus atsiskleidė, kas svarbu, rūpestis paveldu ir gamta, susidarė nemaža žmonių grupė, kuri anksčiau buvo nematoma. Buvo rastas dialogas su keliomis viešojo sektoriaus suinteresuotomis šalimis ir žengti pirmi žingsniai šiuolaikiškos, tvarios VIII forto vizijos link.

Apmaudu, tačiau „žaliaplovos“ daug ir jos tik daugės. Bet kiekvienas galime pasitikrinti paklausdami savęs – kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios, tvarios aplinkos ir visuomenės vystymosi?

VM: Man taip pat įdomu, kaip veikia socialiai angažuotų praktikų importas iš Vakarų, kur jos turi ne vieną dešimtmetį savos istorijos ir teorijos. Pati esi studijavusi Londone, Šančių bendruomenėje vienas iš aktyvistų yra menininkas ir kuratorius Eddas Carrolis, atsivežęs daug patirties iš Airijos. Kaip pavyksta Kaune pritaikyti teorijas ir praktikas iš kitų kontekstų? Kaip jas išbandote, adaptuojate, „išverčiate“? Ar dar daro įtaką prieš kelis dešimtmečius pasibaigęs sovietmetis, sukompromitavęs tokias sąvokas kaip kolaboracija, bendruomenė, kolektyvinis sodas ir kolektyvinis turtas?

EŠ: Kontekstas kiekvienoje vietoje bus kitoks, tad ir forma skirsis. Bandymas kažką atkartoti kitoje vietoje ar kitu laiku gali sukelti visiškai priešingą reakciją – tereikia pakeisti miestą ar rajoną, jau nekalbant apie šalį. Išlieka metodas: įsigilinimas į vietą ir žmones, jautrumas jiems, neskubėjimas (taking time – metus, dvejus, penkerius ar daugiau), įkvėpimas, fasilitavimas, įgalinimas, pokyčio siekimas… Aplinkiniams gali būti keista, bet ilgainiui tampa natūralu. Žinoma, sovietmetis nepadeda, tik dar labiau prailgina procesus, nes komunikuoti reikia kelis kartus intensyviau ir išsamiau. Džiugina, jog sutinku daug žmonių, kurie patys suvokia ir įvardija savo „sienas“ (cituoju projekto dalyvę), kurios anksčiau buvo svarbios norint apsaugoti save bei savo artimuosius, bet dabar trukdo matyti plačiau, dalyvauti ir kurti. Ir socialiai angažuotos praktikos yra vienas iš būdų šias „sienas“ judinti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Man atrodo, savo mąstymu tu linksti prie emocijų ir santykių ekologijos. Turbūt jūsų situacijoje kuratorius virsta moderatoriumi ir bendrininku, o kviestiniai menininkai – bendražygiais? Gal galėtum papasakoti apie grupės dinamiką Šilainių soduose?

EŠ: Pastaraisiais metais bandžiau kiek atskirti skirtingus projektus – „Šilainiai Project“ ir „Šilainių sodai“, bet nelabai sekėsi, nes šiemet bemaž visos veiklos vyko vienoje vietoje – Kauno VIII forte. Kartu su partneriais turime bendrą tikslą – pritaikyti forto teritoriją visuomenės reikmėms ir užtikrinti, kad jis visuomet liks istoriniu parku kultūrai, gamtai ir bendruomenės daržininkystei. Čia vis dažniau būnu mediatorė tarp skirtingų suinteresuotųjų šalių, gilinuosi į Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslus, vertėmis grįstą bendruomenės vystymą (asset based community development) ir tvarius veiklos modelius.

Kuratorinėje veikloje stengiuosi pastebėti organišką kūrėjų santykį su vieta bei čia gyvenančiais žmonėmis ir projekto ilgalaikiais tikslais. Pavyzdžiui, šią vasarą Šilainiuose mėnesį rezidavo menininkė Elizabeth Hudson. Praeitų metų vasarą ji lankėsi Šilainiuose ir pradėjo vystyti projektą apie bendras erdves ir bites. Tą mėnesį Šilainių soduose vyko įvairios veiklos, pritraukusios šia tema besidominčius vietos žmones, kurie galbūt niekada neužklystų į sodus. Mano tikslas išlieka burti bendruomenę ir kartu vystyti teritoriją, o menininkė dirbo prie konkrečios temos, įnešdama savą perspektyvą, žinias bei smalsumą. Šio proceso metu visi prisijungusieji (taip pat ir menininkė) mokėmės kartu, žvelgėme į Šilainius iš bitės perspektyvos…

Vienas iš mano prisiminimų apie projektą:

O mėnesio pabaigoje, ypatingai lietingą popietę, giedojome sutartines vienintelėje sodų pašiūrėje, tada vienas dalyvis pradėjo skaityti savo a. a. motinos eiles apie bites. Ji taip pat žiūrėdavo bites, nors buvo tai labai seniai… Šie tekstai niekuomet dar nebuvo skaityti viešai ir tai labai jautru… Kaimynė pradeda raikyti šviežiai iškeptą medaus pyragą ir įpila savo tėvelio gamybos midaus. Mažas butelaitis, tėvelio jau seniai nebėra, bet tai juk ypatinga proga prisiminti, pabūnant kartu. Tokios progos, rodos, dar nebuvo. Vis dar lynoja, bet žmonių rodos daugiau. Vaikai išbando kaimynės atneštus muzikos instrumentus. Tęsiasi pokalbiai dalijantis prisiminimais apie sodus ir artimuosius, kurie laikė bites. Siūloma pagalba darbams, sutariame, jog pašiūrėlė labai tinka akustiniams vakarams ir jog norime susitikti vėl...

Grupės dinamika nuolat keičiasi, nes tai nesustojantis, atviras procesas. Tęstinumas labai svarbus, pagarba bei aiškiai artikuliuotos vertybės ir bendras tikslas. Čia pirmiausia esi žmogus, palaikai žmogiškąjį ryšį, o po to jau visa kita.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Esu keliuose tekstuose konceptualizavęs „žaliojo kubo“ sąvoką, kurią pagrindžiau savo kuravimo praktikomis VDA Nidos meno kolonijoje ir aplink ją. Trumpai, „žaliasis kubas“ remiasi „baltojo kubo“ sąvokos perdirbimu, nes jis padeda suvokti, kaip pasikeičia meninės praktikos joms atsidūrus kitokioje – gamtinėje – aplinkoje. Čia jau nebėra saugios ir „neutralios“ aplinkos – balto interjero, kuris leidžia susikoncentruoti į patį kūrinį, nekreipiant dėmesio į kontekstą. Priešingai, „žaliojo kubo“ atveju kontekstas yra toks stiprus, kad meno kūrinys ir meninė praktika arba yra jo praryjama, arba tiesiog turi įsilieti į bendrą konteksto ekosistemą. Kaip jūsų atveju kontekstas veikia menines praktikas ir kokių iššūkių jis kelia menininkams? Turbūt dauguma jų būna pasiruošę atsisakyti ekspozicinės (buvimo centre) pozicijos ir įsilieja į konteksto ekosistemą? (Daugiau apie „žaliąjį kubą“ žr. https://www.academia.edu/38484214/Rooted_and_Slow_Institutions_Reside_in_Remote_Places.)

EŠ: Čia menininkas, pradėdamas galvoti apie projektą, pirmiausia gilinasi į kontekstą. Tuomet nebelieka ką „praryti“, nes kūrinys jau idėjos stadijoje yra darnoje su aplinka. Antraip greitai įvyktų atmetimo reakcija. Taip pat vis dažniau „kūrinys“ yra procesas, kurio pabaigos nesistengiama numatyti. Apibrėžiamas laikas, darbo metodas, pradiniai elementai ir leidžiamasi pirmyn, pasiruošus jautriai reaguoti į besikeičiančią situaciją, leidžiant prisijungiantiems žmonėms, atrastoms erdvėms ir naujai informacijai keisti proceso kryptį. Būna labai intensyvu, ypač jei numatytas trumpas laikas, kad ir vienas mėnuo, kaip buvo su šių metų rezidentei Elizabeth Hudson. Iš menininko tai reikalauja susitelkimo, disciplinos ir psichologinės stiprybės. O iššūkių kyla visuomet, bet juos nesunku suvaldyti, jei pačioje pradžioje aiškiai įvardijami lūkesčiai.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Man įdomu, kaip tu suvoki tvarumą, kuris šiandienėje patirčių ekonomikoje (experience economy) yra gana komplikuota sąvoka, nes visi nori kuo daugiau naujų ir skirtingų patirčių. Tuo tarpu tvarią bendruomenę turi ilgai auginti ir ja rūpintis, kad jos ekosistema išliktų stabili, sveika ir pajėgi. Kitaip sakant, rezultatai ateina gana lėtai, lyginant su kitokio tipo (meno) produkcijos projektais. Turbūt per renginius taip pat nelengva paversti žiūrovus dalyviais ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta? Juk žymiai lengviau būti nesuinteresuotam smalsuoliui nei atsidavusiam bendruomenininkui?

EŠ: Šios sąvokos įvairialypių reikšmių aš vis dar mokausi ir prie to labai prisideda tvarumo praktikė Rūta Lukošiūnaitė, su kuria darbuojamės Šilainių sodų projekte. Bet jau dabar aišku, jog tai – ne tik naujų išteklių ne(be)vartojimas.

Mes norime, jog mūsų patirtys būtų tikros, gilios ir prasmingos. Tam reikia skirti laiko. Ir tai glaudžiai susiję su psichologine sveikata. Kultūra ir bendruomenė yra šių patirčių epicentre. Džiaugiuosi, jog sutinku vis daugiau žmonių, kurie apie tai kalba garsiai. Kartais, pavargę nuo greičio, klausiame: o kas iš to? Kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios aplinkos ir visuomenės vystymosi? Tuomet natūraliai linkstame link tvarių, ilgalaikių procesų. Taip, tokie projektai išsitęsia laike. Įvertinti save galima po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Tuomet susiduriame su iššūkiu, kaip palaikyti procesą, todėl labai svarbu įvardyti ir „švęsti“ trumpalaikius tikslus, kurie veda ilgalaikio tikslo link.

Renginių tikslas nėra žiūrovą „paversti“ dalyviu, bet greičiau sukurti erdvę, kur visi jaustųsi patogiai ir galėtų pasirinkti dalyvavimo būdą, o jų pasirinkimas būtų gerbiamas. Tik tada, kai pats matai prasmę, žiūrovai pasirenka labiau įsitraukti. Tokių žmonių būna nedaug, bet ne skaičiai svarbiausia. Proceso atvirumas ir lankstumas padeda atiduoti projekto veiklų „vairą“ tiems, kuriems jis yra skirtas, tuomet projektas priklauso nebe tau – ir tai yra tvaru.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Pabaigoje gal galėtum atskleisti 2020 metų planus? Kokius projektus planuojate, ką dar norėtumėte išbandyti? Šiaip ar taip susikaupė nemažai patirties, kuria remdamiesi jau galite išskirti tendencijas ir siekius jau ne vieniems, o gal ir trejiems ar penkeriems metams.

EŠ: Ateinančius pora metų tęsis veiklos Kauno VIII forte. Kartu su Egidijumi Bagdonu („Kauno tvirtovės parkas“) ir kraštovaizdžio architekte Agne Dailidaite (studija „Bauland“) dalyvausime projekte „Actors of Urban Change“, giliau tirsime vietos biologinę įvairovę ir dirbsime su suinteresuotomis šalimis formuojant ilgalaikę forto viziją. Semsimės patirties iš sėkmingiausių pavyzdžių bendruomenės paveldo ir miesto daržininkystės srityse, toliau naudosime kūrybiškos vietokūros ir kitus metodus. Procesas nebus lengvas ar trumpas, tačiau gali tapti karinio paveldo pritaikymo visuomenės reikmėms pavyzdžiu Lietuvoje.

Kartu su Rūta Lukošiūnaite tęsime Šilainių sodų projekto vystymą, kurdami bendruomenės daržą. Toliau bus vykdomi pilotiniai edukaciniai užsiėmimai: edukatoriais taps bendruomenės nariai, kaip kad šiemet tapo 83 metų amžiaus Genutė Berešnevičienė, sodininkė ir vaistinių žolelių ekspertė. Kartu vystysime socialinio verslo modelį. Tvarumas juk apima ir finansinius aspektus.

Turime planų bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto aplinkotyros mokslininkais, gilintis į savo aplinkos pažinimą ir su kolegomis iš Norvegijos kurti įtraukų spektaklį. Šiems dviem projektams ieškome finansavimo.

Vienintelė nekomercinės kultūros ir susitikimo erdvė Šilainiuose visais metų laikais – Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys – kitais metais planuoja persikelti į naujas patalpas. Nors šiek tiek neramu, ar nauja vieta bus pritaikyta bibliotekos reikmėms ir išaugusiems lankytojų srautams, čia planuojame toliau organizuoti tarptautinių meno rezidencijų renginius ir bendruomenės susitikimus.

Manau, per ateinančius penkerius metus mano darbas vis daugiau kryps į mus supančios aplinkos, infrastruktūros, ilgalaikiškumo temas ir procesus. Toliau bus vystomos visiems prieinamos kultūros veiklos. Skatinamas gyventojų į(si)galinimas daryti pokytį savo aplinkai, veiklos, skatinančios bendravimą tarp skirtingų kartų bei darančios ilgalaikį pozityvų poveikį fizinei ir psichinei sveikatai. Šiuos tikslus įgyvendinti padėtų Šilainių bendruomeninės kultūros centras, kuris suteiktų vietą kūrybiškumui, edukacijai ir prasmingam laisvalaikiui, nepriklausomai nuo tavo išsilavinimo, amžiaus ar finansinės padėties. Kol kas šias veiklas partnerių pagalba vykdome sezono metu atvirose erdvėse, bet būtų šaunu ateityje rasti ilgalaikius namus.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Ričardas Rickevičius

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Shota Kotake

ARCHITECTURE [discussion] FUND

Posted on Posted in EventTagged , , , , , ,

AGNĖ GAISRĖ, EVELINA ŠIMKUTĖ – COMMUNITY SPACES

file_15738131011547847344.jpgFoto: Ričardas Rickevičius

BETWEEN BUILDINGS: LANDSCAPE, PUBLIC SPACE, ENVIRONMENT

03 DEC 2019 / 20:00 / Miesto Laboratorija – Antakalnio g. 17, Vilnius

Why the talk is inspiring?

Although the responsibility for the design, its delivery and maintenance of urban open spaces in most cases fall under the scope of local authorities and hoards of professionals working for them, we, the city dwellers, guests and strangers, are the ones who use them. This talk, dedicated to two outstanding community-led projects – Miesto Laboratorija in Vilnius and Šilainių Sodai in Kaunas, will centre on urban spaces that are initiated, created and looked after by local communities. During the evening we will discuss what rights to urban space do local residents and communities hold and question if bureaucratic structures and professional omniscience is always capable to assess the different and differing needs of the ones who use urban spaces.

 

AGNĖ GAISRĖ, EVELINA ŠIMKUTĖ

How the speaker is exceptional?

For last 15 years Agnė Gaisrė has been working in non-governmental sphere. She is an advocate of gardening in urban spaces, or even in one’s balcony, and leads the courses related to it. In 2015 together with a team she founded the educational community centre Miesto Laboratorija.

Miesto Laboratorija is a team of initiative community members who established and have been operating the modern and environment-friendly educational community centre Miesto Laboratorija in Antakalnis neighbourhood in Vilnius. Here the green initiatives and practices that are easily applicable in a busy life of every city dweller are presented and nurtured.

Inspired by environmental protection culture from Amsterdam, Berlin and Copenhagen, we aim to spread these ideas among our local community and promote sustainable living, responsible use of environmental and energy resources and urban gardening.

The members of Miesto Laboratorija are united by their passionate engagement with environmental protection, effective energy use, creation of sustainable society, and many other similar themes.

Evelina Šimkutė is an artist and cultural producer working with socially engaged art and creative placemaking practices. Since 2015 Evelina is leading ‘Šilainiai Project’ – creative platform in housing estate of Šilainiai, Kaunas, which focuses on active engagement with the site and local community through a variety of creative processes – collaborative archives, workshops, artist residencies, talks and events. 

In 2018, together with sustainability practitioner Rūta Lukošiūnaitė she has started working with Šilainiai urban gardening community and established a project Šilainių Sodai (Šilainiai Urban gardens). The project aims to work together with Public Institution Kaunas Fortress Park in joint efforts to adopt Kaunas Fort No. 8 for community needs, encouraging healthy living, physical exercise and meaningful activities for local community members. 

https://www.facebook.com/silainiusodai/

Lietuviškai

ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDAS

 

AGNĖ GAISRĖ, EVELINA ŠIMKUTĖ – BENDRUOMENIŲ ERDVĖS

TARP PASTATŲ: KRAŠTOVAIZDIS, VIEŠOJI ERDVĖ, APLINKA

Gruodžio 3 d. / antradienis / 20:00 / Miesto Laboratorija – Antakalnio g. 17, Vilnius

Agnė Gaisrė, viena bendruomenės erdvės Miesto Laboratorija įkūrėjų, bei Evelina Šimkutė, menininkė, bendruomeninės sodininkystės projekto Šilainių Sodai kuratorė, pasakos apie bendruomenių kuriamas, kuruojamas ir prižiūrimas miesto erdves.

 

Už paviršutiniško techninio kraštovaizdžio ir viešųjų erdvių įvardijimo „sklypo sutvarkymu“ ir siauro šias erdves kuriančių veiklų apibūdinimo „želdynų projektavimu“ slepiasi daugybė turtingų ir sudėtingų aplinkų bei erdvių, formuojamų skirtingų natūralių bei kultūrinių veiksnių. Jų kūrimas, gyvavimas ir nepaliaujama transformacija – gausybės skirtingų veiklų rezultatas. 26-asis „Architektūros fondo“ pokalbių ciklas siekia tyrinėti miesto ir užmiesčio erdves kuriančias, formuojančias bei artikuliuojančias veiklas ir apžvelgti skirtingus bei sudėtingus kontekstus, kuriuose jos veikia. Šių pokalbių tikslas – spatirti, kokias kultūrines ir aplinkosaugines vertes kuria kraštovaizdžio architektūros, bendruomeninės bei meninės praktikos, kokią prasmę jų veiklų rezultatai turi skirtingoms viešąsias erdves naudojančioms žmonių grupėms. Kviesdami pašnekesiams su žinomais menininkais, kraštovaizdžio architektais, architektais, vystytojais ir bendruomenių atstovais tikimės, jog šis ciklas lankytojus paskatins kritiškai įvertinti vietinės kultūros santykį su kraštovaizdžiu, viešosiomis erdvėmis ir aplinka bendrąja prasme bei kūrybinėmis veiklomis, kurios ją transformuoja.

Kuo pokalbis įkvepiantis?

Nors miestų atvirų erdvių projektavimas, įrengimas ir priežiūra yra miestus administruojančių instituticijų bei joms dirbančių profesionalų atsakomybė,  šių erdvių naudotojai esame mes visi – miestų gyventojai, svečiai bei prašalaičiai. Klausydamiesi istorijų apie du sėkmingus bendruomeninių erdvių projektus – „Miesto laboratoriją“ Vilniuje ir „Šilainių sodus“ Kaune –  kalbėsime apie sėkmingas bendruomenių inicijuotas, kurtas bei prižiūrimas miesto erdves. Diskutuosime, kokią teisę į miesto erdvę bei jos kūrimą turi gyventojai bei bendruomenės ir kritiškai nagrinėsime, ar biurokratinės struktūros ir ekspertinė visažinystė yra visad pajėgios įvertinti įvairialypius skirtingų miesto erdvės naudotojų poreikius.

Pokalbį moderuos kuratorius Povilas Marozas

Kuo pašnekovas išskirtinis?

Agnė Gaisrė daugiau kaip 15 metų dirba nevyriausybiniame sektoriuje, propaguoja daržo mieste ir netgi balkone kultūrą bei veda mokymus šia tema. Nuo 2015 m. kartu su komanda įkūrė edukacinį bendruomenės centrą „Miesto laboratorija“.

„Miesto laboratorija“ – tai grupė iniciatyvių žmonių, kurie kuria modernų ir aplinkai draugišką bendruomenės edukacijos centrą Sapiegų parke, Antakalnio mikrorajone, Vilniuje. Čia „auginamos“ ir pristatomos žaliosios iniciatyvos ir praktikos, kurias savo intensyviame gyvenime nesunkiai gali pritaikyti kiekvienas miesto gyventojas.

Įkvėpti aplinkosauginės kultūros pavyzdžių Amsterdame, Kopenhagoje ir Berlyne, norime juos perkelti ir į mūsų bendruomenę bei šviesti ją darnaus gyvenimo būdo, aplinkos ir energetinių išteklių tausojimo bei modernios daržininkystės mieste temomis.

Organizacijos narius vienija bendros idėjos – aplinkosauga, efektyvus energijos panaudojimas, tvarios visuomenės kūrimas ir pan.

Evelina Šimkutė yra meninkė ir kultūros prodiuserė, dirbanti su socialiai orientuotais meniniais projektais bei užsiimanti kūrybinės vietokūros veiklomis. Nuo 2015-ųjų ji vadovauja „Šilainių projektui“  – kūrybinei platformai, įsikūrusiai Kauno Šilainių mikrorajone. Šis projektas skirtas skatinti aktyviems saitams su vieta bei vietine bendruomene, įdarbinant įvairius kūrybinius procesus: koloboratyvių archyvų kūrimą, kūrybines dirbtuves, meno rezidencijų, pokalbių bei renginių organizavimą.

2018-aisiais drauge su tvarumo specialiste Rūta Lukošiūnaite pradėjo dirbti su Šilainių miesto sodininkystės bendruomene ir įkūrė „Šilainių sodus“. Šio projekto tikslas – dirbant kartu su Kauno tvirtovių parku pritaikyti Kauno 8-ojo forto teritoriją vietinės bendruomenės poreikiams, populiarinti sveiką gyvenimo būdą, fizinį aktyvumą bei prasmingas bendruomenines veiklas tarp vietinės bendruomenės narių.

https://www.facebook.com/silainiusodai/

Informed Cities Forum

Posted on Posted in EventTagged , , , ,

In the next few days I will be attending the “Informed Cities Forum” in Warsaw, where I will be meeting professionals from different fields working with heritage sites. For the past four years I have been involved in different processes at Kaunas Fortress Fort no. 8, which is currently being adapted to community use: historical park for nature, culture and community urban garden. It is a great start, but more work needs to be done in making sure it is sustainable long-term. This is one of the key questions I will be raising at the event.

Šilainiai Urban Gardens

Posted on Posted in PressTagged , , , , , , , , , , ,

For the past year I have been working with Šilainiai urban gardeners community, aiming to save and develop urban gardens in Kaunas Fort no. 8. It is a start of a long, hard journey, however this year brought some positive change and respect to senior gardeners, who have been growing food in the neighbourhood for a very long time.

This is a video from this summer events in Šilainiai Urban Gardens at Kaunas Fort no. 8 (middle part in English).

Some of Lithuanian press covering the garden developments:

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1012370/kaunieciai-sumane-kaip-gyvenant-mieste-tureti-savo-darza

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/is-emigracijos-sugrizusi-kauniete-puoseleja-silainiu-sodus-kaimas-mieste-kodel-gi-ne-1038-1167414

https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/miesto-sodai-silainiuose-daugiau-nei-paciu-uzauginti-ridikeliai-920665

https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/londona-iskeite-i-silainius-ir-svajoja-apie-zemes-lopineli-salia-senjoru-darzu-884654

 

Kaunas Fortress Festival “Battery’19” at Kaunas Fort No. 8

Posted on Posted in EventTagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

We’ve had an amazing creative season in Šilainiai this year! The absolute highlight was the collaboration with Vestfold fylkeskommune at Kaunas fort no. 8, during the Fortress festival “Battery”.

Fabula Silvestri – a play by Canardus Horribilis and De Munnfulle invited local community to see the Fortress outside spaces in a new light for the very first time. Almost 1000 people visited the event in two days, which broke all records of community participation at cultural events in the neighbourhood!

Strong, ongoing partnership with Kaunas Fortress Park (Kauno tvirtovės parkas) and Association “Kaunas Fortress” garrison of Fort no. 8 volunteers brought an incredible experience for Šilainiai families.

This event proved beyond doubt the importance of this fort to local community and the need of diverse, accessible cultural events close to home.

International partnerships give us the opportunity to learn from each other and grow together, through culture.

Norwegian and Lithuanian stories and myths shared during this event will stay with us for a very long time and inspire to keep going.

Video: Ričardas Rickevičius
Photography: #Lietuva360

Discussion: International cooperation between Norway and Lithuania through culture: awakening the forgotten heritage

Posted on Posted in EventTagged , , , ,

Together with partner organisations I invite you to a public discussion
“International cooperation between Norway and Lithuania through culture: awakening the forgotten heritage (Case of Kaunas Fortress number 8)”.

Date: 5 April.
Time: 15:00-17:00
Venue: Kaunas Artist Home
Address: V. Putvinskio g. 56, LT-44211 Kaunas, Lithuania

Participants:
Musician and producer Pal Isdahl Solberg (Vestfold),
Sound artist Aleksander Haugen (Vestfold),
Prof. Valdas Rakutis, Director of Public institution “Kaunas Fortress Park”,
Egidijus Bagdonas, founder of Intersectoral Cultural heritage festival “Battery” at Kaunas Fortress,
Evelina Šimkutė, founder of “Šilainiai Project”.

From 18:00 there will be an audiovisual performance by artist Aleksander Haugen (Lahestan) and Paul Takahashi.

Photograph: Aleksander Haugen (Lahestan) and Paul Takahashi performing at Šilainiai [Fortas] Project at Kaunas Fort no 8 in 2017. Photographer Donatas Stankevičius.

This event is going to be held in English and it is part of Scandinavian days programme in Kaunas.