Article in Artnews.lt

Tvari bendrystė ir bendradarbystė Kaune: pokalbis apie „Šilainių sodus“ su Evelina Šimkute

2020 m. sausio 10 d., Penktadienis

Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius

Pastaraisiais metais vis dažniau susimąstau, kodėl Vilniuje menkai prigijo bendruomeninio ar bendradarbiavimo meno formatas, tačiau Kaune jo praktikos veši. Mano prielaida tokia, kad ten beveik nėra aktyvių šiuolaikinio meno erdvių, kurios „užimtų“ vietos menininkus ir auditorijas. Drauge su Julijonu Urbonu, Jekaterina Lavrinec ir Evelina Šimkute dalyvaujant diskusijoje „Menininko laisvė bendradarbystėse: nuo kaimynų iki inžinierių“ Kauno menininkų namuose ir lankantis Šilainių soduose, ši prielaida tik stiprėjo. Kviečiu ir jus įsitraukti į diskusiją apie tai su viena aktyvių tokių projektų iniciatorių menininke Evelina Šimkute.

Vytautas Michelkevičius: Gal pradėkime pokalbį nuo tavo kaip menininkės, kuratorės, fasilitatorės (ar kaip dar kitaip įvardytum) tikslų ir to, kiek jie sutampa su bendruomenės tikslais. Kaip apibūdintum savo veiklą ir kokius diskursus ji užkabintų: meno, ekologijos, socialinio bendradarbiavimo, urbanistikos? Ar galėtum pateikti keletą raktažodžių, kurie apibrėžtų jūsų / tavo interesus ir veiklas?

Evelina Šimkutė: Esu šilainiškė menininkė. Kiti apibrėžimai kyla iš kitos, (iš šalies žiūrint) tiesiogiai su menininko darbu nesusijusios veiklos, bandant į(si)vardyti aiškiai apibrėžiamą rolę konkrečiame projekte, ir ne visuomet būna pačios įvardyti. Kuratorė, meno vadovė, kūrybos prodiuserė, aktyvistė, socialinė praktikė (artist in social practice), mediatorė, šiemet sužinojau naują terminą – tyrėja per veiksmą (action researcher), ir daug kitų. Galbūt trūksta terminų ir apibrėžimų lietuvių kalboje, o gal veiklų įvairialypiškumas reikalauja kelių žodžių, priklausomai nuo konteksto. Šiuo metu profesionalaus meno kontekste vartoju terminą „kūrybiškos vietokūros praktikė“ (creative placemaking practitioner).

Santykis tarp vietos ir žmogaus yra svarbus, kaip svarbus ir ilgalaikis, tęstinis procesas, kūrybiškumas. Esu bendruomenės dalis (šiuo atveju bendruomenė – tai žmonių grupė, kurios nariai patys pasirenka būti grupės dalimi, kuriuos kažkas vienija (bendras tikslas, interesas ir pan.) ir kurie susitinka ir bendrauja daugiau nei vieną kartą per metus), ir mano veiklos kyla iš šio subjektyvaus santykio su ja. Kuo toliau, tuo intensyviau dirbu su tarpdisciplininėmis komandomis – priklausomai nuo projekto tikslų įtraukiant kultūros paveldo, urbanistikos, aplinkotyros, tvarumo, daržininkystės ir kitus specialistus bei vietos ekspertus, bendruomenės narius ir vietos bei tarptautinius kūrėjus. O bendras tikslas formuojasi atsakius į klausimą – ar mums tai rūpi ir kodėl?

Kauno tvirtovės VIII fortas, 2019 m. pavasaris. Nuotrauka: Lietuva360

VM: Kadangi buvome susitikę jau keletą kartų, norisi pakviesti tave pasidalinti patirtimis su platesne publika šiek tiek kitokioje nei tavo projekto dalyvių ar palaikančiųjų auditorijoje. Iki šiol ryškiai prisimenu tavo vestą pasivaikščiojimą VIII forto kalvomis ir spalvų bei kvapų gausą tą saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną. Nors iki tol buvau nemažai girdėjęs apie tavo iniciatyvas, tik apsilankęs Šilainių soduose supratau jų prasmę ir esmę.

Kaip žinia, dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai (participatory and community-based art projects) iš kitų išsiskiria tuo, kad juos suprasti dažnai gali tik dalyvavęs pats. Retai kada dokumentacija pajėgi užčiuopti jų esmę, nes vaizdai atrodo gan paviršutiniški, kartais net banalūs ar naivūs. Kaip jūs sprendžiate komunikacijos iššūkius su profesionalia (meno) auditorija? Kaip išsaugote ir perteikiate vykdytų projektų esmę?

EŠ: Kaip ir nemažai kitų meno sričių, pvz., teatrą ar performansą, socialines meno praktikas (socially engaged art practice – dar vienas pavadinimas) išties geriausia patirti gyvai. Projekto dalyvis (žiūrovas / lankytojas, bendrakūrėjas – priklausomai nuo situacijos) dažnai turi galimybę aktyviai veikti ir pakreipti projekto eigą. Žiūrint dokumentuotą medžiagą, šios galimybės nelieka, kaip ir galimybės bendrauti, jausti aplinką visais pojūčiais bei ją keisti.

Kad ir kaip būtų, projektų metu stengiuosi naudoti visas įmanomas komunikacijos formas, kurias leidžia resursai ir kurios neprieštarauja projekto etikai. Tai gali būti gyvos videotransliacijos, montuoti videoklipai, fotografijos, menininkų bei dalyvių užrašai, sukurti objektai / artefaktai, straipsniai, susitikimai, ekskursijos, pristatymai, interviu, sklaida socialinėse medijose, internetinėse svetainėse ir kita. 2016 ir 2017 metų pabaigoje buvo organizuotos parodos Kauno senamiesčio galerijose – „Kabinete“ ir VDU galerijoje 101. Pagrindinis tikslas buvo pristatyti tų metų projekto veiklas profesionaliai meno auditorijai ir pradėti pokalbį iš jų kylančiomis temomis (tam organizuotos diskusijos). Pastaraisiais metais parodų surengti nepavyko, bet vis daugiau profesionalios meno auditorijos atvyksta iki Šilainių.

Norėtųsi, jog projekto proceso dokumentavimas ir sklaida prisidėtų ir prie kitų tikslų: demistifikuotų kūrybos procesą, įkvėptų ir padrąsintų kitus dirbti šioje srityje ir provokuotų konstruktyvią kritiką, nes tik taip galime tobulėti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Ne paslaptis, kad dalyvaujamojo ir bendruomeninio meno projektai turi „taikomojo meno“ etiketę ir yra skeptiškai vertinami „grynųjų“ menų atstovų. Išties, skirtis tarp meno, aktyvizmo ir pilietiškumo yra labai slidi.

EŠ: Kalbant apie skepticizmą ir vertinimą, Lietuvoje šiuo metu bendruomeninio meno kontekste daug visko vyksta, ir nesu tikra, ar turime viešai išdiskutuotus apibrėžimus, kas yra ir kas nėra bendruomeninis menas ar procesas, jau nekalbant apie vertinimo kriterijus. Manau, dabar puikus metas menotyrininkams ir meno kritikams tyrinėti šią sritį. Neapsiribojant Lietuva – pasaulyje pilna prasmingų, įkvepiančių ir, deja, labai blogų pavyzdžių. Labai norėtųsi konstruktyvaus dialogo šiomis temomis įtraukiant visas suinteresuotas grupes.

Normalu, kad ne visiems kūrėjams priimtinas socialinės praktikos procesas. Tokių projektų tikslai, priemonės ir eiga skiriasi nuo kitų meno sričių. Trumpai tariant, klausimai, ką darome, kodėl, kaip ir su kuo tai darome, kiek tai gali užtrukti ir kada žinome, jog pasisekė tai padaryti, – skiriasi.

VM: „Ekologija“ šiandien dažnai yra nuvertėjusi sąvoka dėl perdėto jos vartojimo ir, žinoma, greenwashing (žaliaplovos, plg. su smegenplova) įsigalėjimo kapitalistinės logikos vedamame pasaulyje. Man būtų įdomu pažvelgti į jūsų projektus per Deleuzeʼo ir Guattari trilypę ekologijos sampratą (1989), kuri be aplinkosaugos apima ir socialinius santykius bei žmogaus subjektyvumo klausimą. Jūsų pagrindinis dėmesys, regis, skirtas žmonių santykiams ir jais grįstoms bendruomenėms. Kaip galėtum apibūdinti šių santykių ekologiją? Kaip jie vystosi tiek kasdienybėje, tiek konfliktuose su kitomis bendruomenėmis (pvz., forto paveldo saugotojų)?

 EŠ: Veikiame ekosistemoje, šiuo atveju – Šilainių mikrorajone, kuriame visi elementai yra susiję: daugiabučiai, paveldo objektai, draustiniai, augalai, gyvūnai, paukščiai, įvairaus amžiaus ir įgūdžių žmonės, verslai, mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos, priešgaisrinė tarnyba… ir t. t. Veiklose, priklausomai nuo resursų, bandau surasti konstruktyvų santykį su kuo daugiau iš šių elementų bei juos jungti. Bandau ieškoti daugiau bendrų interesų ir veiklos krypčių. Pastebiu, kad dažnai nesuvokiame, kokie svarbūs ir vertingi vienas kitam esame. Netgi tie santykiai, kurie kelia iššūkių, gali išjudinti svarbius procesus.

2018 metai buvo intensyvūs tiek man, tiek Šilainių miesto sodininkų bendruomenei, su kuria šiuo metu dirbu VIII forto teritorijoje. Čia situacija buvo egzistenciškai krizinė (miesto sodams priešiškų žmonių vandalizmas, padeginėjimai, žodinis smurtas ir t. t.), ir nors psichologinius padarinius bendruomenė jaus dar ilgai, vertybės ir pagrindinis tikslas tapo aiškūs – vietos ir bendruomenės išsaugojimas žmogaus, gamtos ir paveldo darnoje. Tai, manau, geriausiai apibūdina šių santykių ekologiją. Nėra atskirų elementų – žmogus, gamta, paveldas – yra visuma, ir nėra kito būdo, tik dirbti kartu. Per metus atsiskleidė, kas svarbu, rūpestis paveldu ir gamta, susidarė nemaža žmonių grupė, kuri anksčiau buvo nematoma. Buvo rastas dialogas su keliomis viešojo sektoriaus suinteresuotomis šalimis ir žengti pirmi žingsniai šiuolaikiškos, tvarios VIII forto vizijos link.

Apmaudu, tačiau „žaliaplovos“ daug ir jos tik daugės. Bet kiekvienas galime pasitikrinti paklausdami savęs – kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios, tvarios aplinkos ir visuomenės vystymosi?

VM: Man taip pat įdomu, kaip veikia socialiai angažuotų praktikų importas iš Vakarų, kur jos turi ne vieną dešimtmetį savos istorijos ir teorijos. Pati esi studijavusi Londone, Šančių bendruomenėje vienas iš aktyvistų yra menininkas ir kuratorius Eddas Carrolis, atsivežęs daug patirties iš Airijos. Kaip pavyksta Kaune pritaikyti teorijas ir praktikas iš kitų kontekstų? Kaip jas išbandote, adaptuojate, „išverčiate“? Ar dar daro įtaką prieš kelis dešimtmečius pasibaigęs sovietmetis, sukompromitavęs tokias sąvokas kaip kolaboracija, bendruomenė, kolektyvinis sodas ir kolektyvinis turtas?

EŠ: Kontekstas kiekvienoje vietoje bus kitoks, tad ir forma skirsis. Bandymas kažką atkartoti kitoje vietoje ar kitu laiku gali sukelti visiškai priešingą reakciją – tereikia pakeisti miestą ar rajoną, jau nekalbant apie šalį. Išlieka metodas: įsigilinimas į vietą ir žmones, jautrumas jiems, neskubėjimas (taking time – metus, dvejus, penkerius ar daugiau), įkvėpimas, fasilitavimas, įgalinimas, pokyčio siekimas… Aplinkiniams gali būti keista, bet ilgainiui tampa natūralu. Žinoma, sovietmetis nepadeda, tik dar labiau prailgina procesus, nes komunikuoti reikia kelis kartus intensyviau ir išsamiau. Džiugina, jog sutinku daug žmonių, kurie patys suvokia ir įvardija savo „sienas“ (cituoju projekto dalyvę), kurios anksčiau buvo svarbios norint apsaugoti save bei savo artimuosius, bet dabar trukdo matyti plačiau, dalyvauti ir kurti. Ir socialiai angažuotos praktikos yra vienas iš būdų šias „sienas“ judinti.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Man atrodo, savo mąstymu tu linksti prie emocijų ir santykių ekologijos. Turbūt jūsų situacijoje kuratorius virsta moderatoriumi ir bendrininku, o kviestiniai menininkai – bendražygiais? Gal galėtum papasakoti apie grupės dinamiką Šilainių soduose?

EŠ: Pastaraisiais metais bandžiau kiek atskirti skirtingus projektus – „Šilainiai Project“ ir „Šilainių sodai“, bet nelabai sekėsi, nes šiemet bemaž visos veiklos vyko vienoje vietoje – Kauno VIII forte. Kartu su partneriais turime bendrą tikslą – pritaikyti forto teritoriją visuomenės reikmėms ir užtikrinti, kad jis visuomet liks istoriniu parku kultūrai, gamtai ir bendruomenės daržininkystei. Čia vis dažniau būnu mediatorė tarp skirtingų suinteresuotųjų šalių, gilinuosi į Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslus, vertėmis grįstą bendruomenės vystymą (asset based community development) ir tvarius veiklos modelius.

Kuratorinėje veikloje stengiuosi pastebėti organišką kūrėjų santykį su vieta bei čia gyvenančiais žmonėmis ir projekto ilgalaikiais tikslais. Pavyzdžiui, šią vasarą Šilainiuose mėnesį rezidavo menininkė Elizabeth Hudson. Praeitų metų vasarą ji lankėsi Šilainiuose ir pradėjo vystyti projektą apie bendras erdves ir bites. Tą mėnesį Šilainių soduose vyko įvairios veiklos, pritraukusios šia tema besidominčius vietos žmones, kurie galbūt niekada neužklystų į sodus. Mano tikslas išlieka burti bendruomenę ir kartu vystyti teritoriją, o menininkė dirbo prie konkrečios temos, įnešdama savą perspektyvą, žinias bei smalsumą. Šio proceso metu visi prisijungusieji (taip pat ir menininkė) mokėmės kartu, žvelgėme į Šilainius iš bitės perspektyvos…

Vienas iš mano prisiminimų apie projektą:

O mėnesio pabaigoje, ypatingai lietingą popietę, giedojome sutartines vienintelėje sodų pašiūrėje, tada vienas dalyvis pradėjo skaityti savo a. a. motinos eiles apie bites. Ji taip pat žiūrėdavo bites, nors buvo tai labai seniai… Šie tekstai niekuomet dar nebuvo skaityti viešai ir tai labai jautru… Kaimynė pradeda raikyti šviežiai iškeptą medaus pyragą ir įpila savo tėvelio gamybos midaus. Mažas butelaitis, tėvelio jau seniai nebėra, bet tai juk ypatinga proga prisiminti, pabūnant kartu. Tokios progos, rodos, dar nebuvo. Vis dar lynoja, bet žmonių rodos daugiau. Vaikai išbando kaimynės atneštus muzikos instrumentus. Tęsiasi pokalbiai dalijantis prisiminimais apie sodus ir artimuosius, kurie laikė bites. Siūloma pagalba darbams, sutariame, jog pašiūrėlė labai tinka akustiniams vakarams ir jog norime susitikti vėl...

Grupės dinamika nuolat keičiasi, nes tai nesustojantis, atviras procesas. Tęstinumas labai svarbus, pagarba bei aiškiai artikuliuotos vertybės ir bendras tikslas. Čia pirmiausia esi žmogus, palaikai žmogiškąjį ryšį, o po to jau visa kita.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Elizabeth Hudson

VM: Esu keliuose tekstuose konceptualizavęs „žaliojo kubo“ sąvoką, kurią pagrindžiau savo kuravimo praktikomis VDA Nidos meno kolonijoje ir aplink ją. Trumpai, „žaliasis kubas“ remiasi „baltojo kubo“ sąvokos perdirbimu, nes jis padeda suvokti, kaip pasikeičia meninės praktikos joms atsidūrus kitokioje – gamtinėje – aplinkoje. Čia jau nebėra saugios ir „neutralios“ aplinkos – balto interjero, kuris leidžia susikoncentruoti į patį kūrinį, nekreipiant dėmesio į kontekstą. Priešingai, „žaliojo kubo“ atveju kontekstas yra toks stiprus, kad meno kūrinys ir meninė praktika arba yra jo praryjama, arba tiesiog turi įsilieti į bendrą konteksto ekosistemą. Kaip jūsų atveju kontekstas veikia menines praktikas ir kokių iššūkių jis kelia menininkams? Turbūt dauguma jų būna pasiruošę atsisakyti ekspozicinės (buvimo centre) pozicijos ir įsilieja į konteksto ekosistemą? (Daugiau apie „žaliąjį kubą“ žr. https://www.academia.edu/38484214/Rooted_and_Slow_Institutions_Reside_in_Remote_Places.)

EŠ: Čia menininkas, pradėdamas galvoti apie projektą, pirmiausia gilinasi į kontekstą. Tuomet nebelieka ką „praryti“, nes kūrinys jau idėjos stadijoje yra darnoje su aplinka. Antraip greitai įvyktų atmetimo reakcija. Taip pat vis dažniau „kūrinys“ yra procesas, kurio pabaigos nesistengiama numatyti. Apibrėžiamas laikas, darbo metodas, pradiniai elementai ir leidžiamasi pirmyn, pasiruošus jautriai reaguoti į besikeičiančią situaciją, leidžiant prisijungiantiems žmonėms, atrastoms erdvėms ir naujai informacijai keisti proceso kryptį. Būna labai intensyvu, ypač jei numatytas trumpas laikas, kad ir vienas mėnuo, kaip buvo su šių metų rezidentei Elizabeth Hudson. Iš menininko tai reikalauja susitelkimo, disciplinos ir psichologinės stiprybės. O iššūkių kyla visuomet, bet juos nesunku suvaldyti, jei pačioje pradžioje aiškiai įvardijami lūkesčiai.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Man įdomu, kaip tu suvoki tvarumą, kuris šiandienėje patirčių ekonomikoje (experience economy) yra gana komplikuota sąvoka, nes visi nori kuo daugiau naujų ir skirtingų patirčių. Tuo tarpu tvarią bendruomenę turi ilgai auginti ir ja rūpintis, kad jos ekosistema išliktų stabili, sveika ir pajėgi. Kitaip sakant, rezultatai ateina gana lėtai, lyginant su kitokio tipo (meno) produkcijos projektais. Turbūt per renginius taip pat nelengva paversti žiūrovus dalyviais ir pakeisti jų santykį su tuo, kas vyksta? Juk žymiai lengviau būti nesuinteresuotam smalsuoliui nei atsidavusiam bendruomenininkui?

EŠ: Šios sąvokos įvairialypių reikšmių aš vis dar mokausi ir prie to labai prisideda tvarumo praktikė Rūta Lukošiūnaitė, su kuria darbuojamės Šilainių sodų projekte. Bet jau dabar aišku, jog tai – ne tik naujų išteklių ne(be)vartojimas.

Mes norime, jog mūsų patirtys būtų tikros, gilios ir prasmingos. Tam reikia skirti laiko. Ir tai glaudžiai susiję su psichologine sveikata. Kultūra ir bendruomenė yra šių patirčių epicentre. Džiaugiuosi, jog sutinku vis daugiau žmonių, kurie apie tai kalba garsiai. Kartais, pavargę nuo greičio, klausiame: o kas iš to? Kaip mano praktika prisideda prie ilgalaikės, darnios aplinkos ir visuomenės vystymosi? Tuomet natūraliai linkstame link tvarių, ilgalaikių procesų. Taip, tokie projektai išsitęsia laike. Įvertinti save galima po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Tuomet susiduriame su iššūkiu, kaip palaikyti procesą, todėl labai svarbu įvardyti ir „švęsti“ trumpalaikius tikslus, kurie veda ilgalaikio tikslo link.

Renginių tikslas nėra žiūrovą „paversti“ dalyviu, bet greičiau sukurti erdvę, kur visi jaustųsi patogiai ir galėtų pasirinkti dalyvavimo būdą, o jų pasirinkimas būtų gerbiamas. Tik tada, kai pats matai prasmę, žiūrovai pasirenka labiau įsitraukti. Tokių žmonių būna nedaug, bet ne skaičiai svarbiausia. Proceso atvirumas ir lankstumas padeda atiduoti projekto veiklų „vairą“ tiems, kuriems jis yra skirtas, tuomet projektas priklauso nebe tau – ir tai yra tvaru.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

VM: Pabaigoje gal galėtum atskleisti 2020 metų planus? Kokius projektus planuojate, ką dar norėtumėte išbandyti? Šiaip ar taip susikaupė nemažai patirties, kuria remdamiesi jau galite išskirti tendencijas ir siekius jau ne vieniems, o gal ir trejiems ar penkeriems metams.

EŠ: Ateinančius pora metų tęsis veiklos Kauno VIII forte. Kartu su Egidijumi Bagdonu („Kauno tvirtovės parkas“) ir kraštovaizdžio architekte Agne Dailidaite (studija „Bauland“) dalyvausime projekte „Actors of Urban Change“, giliau tirsime vietos biologinę įvairovę ir dirbsime su suinteresuotomis šalimis formuojant ilgalaikę forto viziją. Semsimės patirties iš sėkmingiausių pavyzdžių bendruomenės paveldo ir miesto daržininkystės srityse, toliau naudosime kūrybiškos vietokūros ir kitus metodus. Procesas nebus lengvas ar trumpas, tačiau gali tapti karinio paveldo pritaikymo visuomenės reikmėms pavyzdžiu Lietuvoje.

Kartu su Rūta Lukošiūnaite tęsime Šilainių sodų projekto vystymą, kurdami bendruomenės daržą. Toliau bus vykdomi pilotiniai edukaciniai užsiėmimai: edukatoriais taps bendruomenės nariai, kaip kad šiemet tapo 83 metų amžiaus Genutė Berešnevičienė, sodininkė ir vaistinių žolelių ekspertė. Kartu vystysime socialinio verslo modelį. Tvarumas juk apima ir finansinius aspektus.

Turime planų bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto aplinkotyros mokslininkais, gilintis į savo aplinkos pažinimą ir su kolegomis iš Norvegijos kurti įtraukų spektaklį. Šiems dviem projektams ieškome finansavimo.

Vienintelė nekomercinės kultūros ir susitikimo erdvė Šilainiuose visais metų laikais – Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinys – kitais metais planuoja persikelti į naujas patalpas. Nors šiek tiek neramu, ar nauja vieta bus pritaikyta bibliotekos reikmėms ir išaugusiems lankytojų srautams, čia planuojame toliau organizuoti tarptautinių meno rezidencijų renginius ir bendruomenės susitikimus.

Manau, per ateinančius penkerius metus mano darbas vis daugiau kryps į mus supančios aplinkos, infrastruktūros, ilgalaikiškumo temas ir procesus. Toliau bus vystomos visiems prieinamos kultūros veiklos. Skatinamas gyventojų į(si)galinimas daryti pokytį savo aplinkai, veiklos, skatinančios bendravimą tarp skirtingų kartų bei darančios ilgalaikį pozityvų poveikį fizinei ir psichinei sveikatai. Šiuos tikslus įgyvendinti padėtų Šilainių bendruomeninės kultūros centras, kuris suteiktų vietą kūrybiškumui, edukacijai ir prasmingam laisvalaikiui, nepriklausomai nuo tavo išsilavinimo, amžiaus ar finansinės padėties. Kol kas šias veiklas partnerių pagalba vykdome sezono metu atvirose erdvėse, bet būtų šaunu ateityje rasti ilgalaikius namus.

Menininkės Elizabeth Hudson projektas „Šilainių bitės“ Šilainių soduose, 2019. Nuotrauka: Vytautas Paplauskas

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Ričardas Rickevičius

Šilainių sodai, 2019 vasara. Nuotrauka: Shota Kotake

ARTICLE IN ESTONIAN URBANISTS´ REVIEW U

KAUNAS – PRESERVING, REDEFINING, REVIVING LITHUANIA’S FORMER CAPITAL

by WILL MAWHOOD

Rethinking a neglected sleeping district
with Evelina Šimkutė

Playground by Evelina Simkute, 2012

Playground by Evelina Simkute, 2012

Much like all other large cities in the Baltics, Kaunas was very different at the start of the Soviet occupation from at the end. Soviet planning moulded, reshaped and greatly expanded the city, and their parting legacy to the city was the sprawling residential district of Šilainiai. Constructed in the ‘80s on a hill remote from the city centre overlooking the River Neris, its towers provide a home for over 70,000 people. The district, like many Soviet-era projects elsewhere, is often dismissed and demonised by those who focus on its grey, frequently dilapidated appearance and impression of monotony and neglect. But for artist Evelina Šimkutė, who was born and grew up in Šilainiai and has recently returned to live there after more than a decade in London, it’s an inspiration and a muse – and making the most of the creativity of the people who live there is her passion. As well as using the district in her artworks, Šimkutė organises photo walks and workshops for local people, and has recently started a residency programme, enabling artists from elsewhere to spend time working in Šilainiai.

Can you talk me through what led you to set up the project?

I grew up in Šilainiai and as an artist I have always been inspired by the site. I was documenting life in Šilainiai for eight years via photography and, whilst living in London, I also made series of sculptures, installations and videos about it. Each time I went back I saw changes and felt it was important to capture them. Nobody else was doing it.

So I started talking to the local residents. Senior residents were happy to share their eye-witness accounts of what the site was like before Šilainiai district was built, and those life-changing stories encouraged me to “dig deeper” – capture, archive, present, and start a conversation. Before the development of the panel-housing district in the ’80s, Šilainiai was considered to be a countryside on the outskirts of Kaunas, with small villages and two large townhouses (Linkuvos andSargėnų dvaras) with vineyards and beautiful gardens. Noblemen of the time used to spend their summers there.

I knew that if I didn‘t do something, very soon these stories would be lost. So I started running photography workshops in local schools and held public photo-walks in Šilainiai, where I met a lot of incredibly talented and driven young people. I learnt about the lack of encouragement and appreciation for their creativity, lack of platforms to share their work and ideas. Also, people who lived in Šilainiai for many years, expressed the wish for “somewhere to go locally”, and for accessible cultural activities in the area where they lived.

There are about 55,000 residents in Šilainiai, but no cultural centre. The library is the only non-commercial place to meet. As a result, this summer I set up a series of activities both in public space of Šilainiai and in the library: artist talks, screenings, performances, walks, exhibitions, poetry readings… Artists from different parts of the world came to live and work in Šilainiai. And so the project started.

What are things you’re particularly proud in achieving?

I am particularly proud of the conversations that have been developed with the local community. Some extremely important themes have surfaced, starting with notions of home, emigration, value of creativity for self-identity. I hope to delve into them deeper next year. Also, I feel very humbled that the project has inspired creativity among the local community.

A series of brand new works – paintings, poetry and other texts have been created. And most importantly – I am very happy for the new connections made – between myself and local residents, as well as connections between different creative people in Šilainiai, Kaunas and nationwide. It is very special to observe new friendships or creative partnerships forming.

What is the impression that people in Kaunas have of Šilainiai? How are you trying to change that (if you are)?

I guess people in Kaunas might see Šilainiai as a grey sleeping district with lots of shops where nothing much happens.

I am genuinely curious about the district: what was here before it was built? How did it look like? Who lived here? What was going on? Who lives here now? How is it changing? Why? What is happening now? What is not happening? Why? How can we use this site for creativity? What work does it inspire? And so on.

What can Kaunas offer that other cities in Lithuania (or elsewhere) can’t?

Kaunas can be old-fashioned and progressive at the same time, there are a lot of clashes of ideas, styles and layers of history, it is a little bit quirky and raw and that’s what makes it unique. It is honest and real. It is surprising for those, who take time to know it. It takes time to know it. It is grey and green. This constant state of flux, the vibrancy and the urgency makes it inspiring.

I get a sense that Kaunas is reviving after a long period of being in Vilnius’s shadow. Would you agree with this?

I do remember having to constantly travel to Vilnius to see movies or exhibitions and it did seem that the cultural investments were made into the capital “by default”. Young people wanted to move there to study, work and live. But the situation has changed dramatically in the past ten years. There are a lot of progressive, innovative and creative people living in Kaunas who know the town inside out, who are embracing and reviving it. It is very exciting to be in Kaunas right now.

Full article: http://www.urban.ee/issue/en/19#

Conferences

I will be presenting Šilainiai Project and my further research in public art practices at these conferences/ events:

Audience Links Xchange Conference and Baltic Audience Links workshop, Stockholm, Sweden 20-24 February 2017.

3rd International Pulblic Art Research Network Meeting for global research about art in public space and place-making, Zhejiang Province,  China 13-16 March 2017.

College of Fine Arts, Shanghai University.

Art, Place-making and Resilient Cities Conference, Hong Kong 17-20 March 2017. 

IPA-Hong Kong Baptist University Conference, and the IPA-HK Govt. Dept. of Leisure and Culture Services – Oi! Workshops.

 

It is important to me to share my practice and learn from other good examples. I feel very privileged to be able to do so.

Fundraising for 2017

evelina-simkute-2016-silainiai-project

Photograph by Artūras Bulota

I invite you all to support the continuation of an amazing, community based art project in Šilainiai post-war housing estate in Kaunas (LT). In 2016, with minimal resources I was able to organise a global artist residence in the neighbourhood, several exhibitions, public walks introducing residents to their seemingly generic but actually extremely diverse community, poetry readings and photography workshops. I would like to continue doing amazing things for the community in 2017 too! Please support and/or share. Thank you very much.

https://www.gofundme.com/silainiai

Kind regards, Evelina

In the press

Šilainiai Project was extensively covered by Lithuanian press this year. Here are a few highlights. More radio and TV interviews you may find in the Press section.

Publications

Evelinos Šimkutės Šilainiai – balta drobė kūrybai. Kaunas pilnas kultūros. December 2016. Online: http://pilnas.kaunas.lt/2016/12/14/evelinos-simkutes-silainiai-balta-drobe-kurybai/

Audronė Meškauskaitė, Gyvenimą keičiantis menas. 2016 11 24 – 2016 12 07. Nemunas, Nr. 20 (980) Online: http://www.nemunas.net/archyvas/20%20mazesnis%20.pdf

Vaida Stepanovaitė, Decentralizacijos projektų patirtys Lietuvoje. 2016 11 25. Online: http://literaturairmenas.lt/2016-11-25-nr-3591/3625-daile/5588-vaida-stepanovaite-decentralizacijos-projektu-patirtys-lietuvoje

Pokalbis apie kultūros decentralizaciją Lietuvoje. 2016 11 21. Online: http://www.letmekoo.lt/author/vaida-stepanovaite/pokalbis-apie-kulturos-decentralizacija-lietuvoje/

Neringa Krikščiūnaitė, Kitoks Šilainių veidas2016 11 25.  Online: http://literaturairmenas.lt/2016-11-25-nr-3591/3625-daile/5587-neringa-kriksciunaite-kitoks-silainiu-veidas

Šilainiai driokstelėjo: forto tuneliuose – kaukianti sirena ir menininkų projektas. 2016 10 15. Online: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/silainiai-driokstelejo-forto-tuneliuose-kaukianti-sirena-ir-menininku-projektas-776600

Evelina Šimkutė: „Šilainių fasadas tėra viena dėlionės dalis“. 2016 09 28. Online:http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Evelina-Simkute-Silainiu-fasadas-tera-viena-deliones-dalis;

Tyrimų laukas – Šilainių mikrorajonas. 2016 09 19. Online: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/tyrimu-laukas-silainiu-mikrorajonas-771776

A sleeping district of poets and painters: redefining Kaunas’s Šilainiai. Deep Baltic Blog. 2016 10 31. Online: https://deepbaltic.com/2016/10/31/a-sleeping-district-of-poets-and-painters-redefining-kaunass-silainiai/

Evelina Šimkutė: „Kūryboje ir darbuose Šilainiai visada buvo su manimi“. 2016 08 31. Online: http://kalbasilainiai.lt/evelina-simkute-kuryboje-ir-darbuose-silainiai-visada-buvo-su-manimi/

Daugiaaukščių Šilainių istorija domina net japonus ir australus. 2016 08 28. Online:http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/daugiaauksciu-silainiu-istorija-domina-net-japonus-ir-australus.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy;

Kaip miegamasis rajonas virsta kultūriniu židiniu. 2016 08 09. Online: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/kaip-miegamasis-rajonas-virsta-kulturiniu-zidiniu-285-666627;

Kokie yra tikrieji Šilainiai? 2016 08 05. Online: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/kokie-yra-tikrieji-silainiai-763975

Evelina Šimkutė: „Šilainių ilgesys išaugino idėją surengti rajono nuotraukų parodą“. 2015 10 22. Online: https://www.silainiubustas.lt/index.php/puslapiai/kalba-silainiai/naujienos/ evelina-simkute-silainiu-ilgesys-isaugino-ideja-surengti-rajono-nuotrauku-paroda/336770

 

Šilainiai Project: exhibition of international art residency

the-lake-twins_silainiai-project

Šilainiai Project: exhibition of international art residency
31th of October – 14th of November, 2016
Opening on 31th of October, 6 p.m.
Project space ‘Kabinetas’ in Kaunas (A. Mapu str. 20)

On 7th of November, 6:30 p.m. we are inviting to a discussion led by project director Evelina Šimkutė with other artist-led initiatives of cultural decentralization in Lithuania.

Project curated by artist Evelina Šimkutė is one of the first who stepped into Šilainiai micro-district of block multistory houses, culturally separated from the city centre. The artists were staying in this micro-district by means of ‘couch-surfing’ in summer of 2016, where they developed new artworks. Also they made connections with local community, presenting their creative work publicly and participating in open meetings in a public library of Šilainiai.

Šilainiai Project is an initiative oriented to the local community of various generations and in this way is part of other Lithuanian and foreign practices seen in micro-districts – open creative social platforms, community and participatory arts and others. International artist residency is one of the many activities led by Evelina Šimkutė in Šilainiai, which help and start to reveal the cultural identity of the last developed micro-district in Kaunas in Soviet times. The project conducts an artistic, also historical and social research of Šilainiai, communicating with the people who created it and examining the collected archival material.

Works created during the residency will be presented in the exhibition. Brooke Carlson (Australia) joins performativity, materiality of drawing and will present documentation of performance shown in Šilainiai. Francis Olvez-Wilshaw (Great Britain) connects abstract sculpture with graphic. The Lake Twins (Great Britain) use drawing as their medium. Milda Gailiūtė (Lithuania) reveals landscape of Šilainiai in paintings based on photography. The landscape is also a theme for Marija Nemčenko (Lithuania/Scotland) in her screen prints. Evelina Šimkutė (Lithuania/Great Britain) transfers objects from Šilainiai.

More information: silainiaiproject.com, Silainiai Project, Instagram@silainiaiproject. Partners: Public library of Kaunas municipality of Vincas Kudirka subdivision of Šilainiai, PE Arts Management Platform. Šilainiai project gives thanks to supporters of Crowdfunding platform Vanessa Kilduff, Niamh Grogan and Anonymous.

The exhibition is on view I-V, 1-7 p.m. For more information info@arthesis.lt, +37061183444.

LT

Šilainiai Project tarptautinės meno rezidencijos paroda
2016 10 31 – 11 14
Atidarymas 10 31 18:00
Projektų erdvėje ’Kabinetas’ Kaune (A. Mapu g. 20)

Lapkričio 7 d. 18:30 kviečiame į projekto vadovės Evelinos Šimkutės vedamą diskusiją su kitomis menininkų organizuojamomis kultūros decentralizacijos iniciatyvomis Lietuvoje.

Menininkės Evelinos Šimkutės kuruojamas projektas yra vienas pirmųjų, įžengusių į šį kultūriškai nuo centrinės miesto dalies atskirtą blokinių daugiaaukščių Šilainių mikrorajoną. Jame ‘couch-surfingo’ būdu 2016 metų vasarą apsistoję menininkai įgyvendino kūrinius ir mezgė ryšius su vietos bendruomene, pristatydami savo kūrybą viešai bei dalyvaudami susitikimuose viešojoje bibliotekoje Šilainiuose.

Šilainiai Project kaip į įvairių kartų vietos bendruomenę nukreipta meninė iniciatyva įsilieja į Lietuvoje ir užsienyje vis plačiau veikiančias praktikas miestų mikrorajonuose – atviras kūrybines socialines platformas, bendruomeninius ir dalyvaujamuosius menus bei kita. Tarptautinė menininkų rezidencija – viena iš daugelio Evelinos Šimkutės vykdomų veiklų Šilainiuose, kurios p(r)adeda atrasti šio paskutinio sovietmečiu Kaune išplėtoto mikrorajono kultūrinį identitetą. Projektas atlieka ir meninį, ir istorinį, socialinį Šilainių mikrorajono tyrimą, bendraujant su jį kūrusiais asmenimis ir nagrinėjant surinktą archyvinę medžiagą.

Parodoje bus pristatomi rezidencijos metu dalyvių įgyvendinti kūriniai. Brooke Carlson (Australija) jungia performatyvumą, piešinio materialumą ir pristatys video performanso Šilainiuose dokumentaciją. Francis Olvez-Wilshaw (D. Britanija) sieja abstrakčią skulptūrą su grafikos kūriniais. The Lake Twins (D. Britanija) kaip priemonę pasitelkia piešimą. Milda Gailiūtė (Lietuva) fotografija paremtuose tapybos darbuose atskleidžia Šilainių peizažą. Apie jį kalba ir Marija Nemčenko (Lietuva/Škotija), pasitelkdama šilkografiją. Evelina Šimkutė (Lietuva/D. Britanija) iš Šilainių perkelia betoninius objektus.

Daugiau informacijos: silainiaiproject.com, Silainiai Project
ir Instagram @silainiaiproject. Projekto partneriai: Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka Šilainių padalinys, VšĮ “Meno vadybos platforma”. Šilainiai Project dėkoja Crowdfunding platformos rėmėjams Vanessa Kilduff, Niamh Grogan ir Anonymous.

Paroda veikia I-V, 13-19 val. Papildoma informacija: info@arthesis, +37061183444.

Exhibition from the sculpture series ‘Objects’

Evelina Šimkutė / Exhibition from the sculpture series ‘Objects’

Opening / 22nd August / 7 p.m.
Discussion with the author / 30th August / 6 pm. Participating: Evelina Šimkutė, Jurijus Dobriakovas, dr. Aušra Trakšelytė, Vaida Stepanovaitė.

‘Objects’ fits in various discourses – cultural, urbanistic, architectural, historical and others. The author researches her native Šilainiai micro-district that has dramatically changed. This research is imbued with personal and more extensive experience of a historical epoch as well. Abandoned children’s’ playgrounds, almost seized by nature, are brought back to their original physical form through sculpture. By stopping the decay and also highlighting it, a new relationship with the familiar surroundings is being created. Copies of public objects handmade from stainless steel and concrete can be seen at this enclosed project space. Both these and originals often do not serve their direct function but mark a change of reality, memories and place.

The creative work of Evelina Šimkutė (b. 1985) acts in the field of visual art and curatorial practice and is based on the research of space and time. In 2012 an author graduated from the Central Saint Martins College of Art and Design. ‘Objects’ in Kabinetas project space is the first personal exhibition in Lithuania of the artist,currently working between London and Kaunas. The author is also leading two socio-cultural projects based on the practice of de-centralization: ’Šilainiai Photo’ (silainiaiphoto.com) and ‘Šilainiai Project’ (silainiaiproject.com) in the micro-district of Šilainiai, Kaunas. The final exhibition of the latter project will take place at Kabinetas on 31st October – 14th November, 2016.

More about the author: Evelina Simkute, evelinasimkute.com

‘Objects’ will be on view 22nd – 31st of August, Monday to Friday 1-7 p.m. (A. Mapu st. 20, Kaunas). For special appointments and other information please contact +37061183444, info@arthesis.lt

Evelina Šimkutė / Objects
Photography / Rūta Stepanovaitė